liko didysis Londonas, savyje subūręs visos šalies gyventojų interesus.
A. Istorija. Seniausi Britanijos ir Airijos gyventojai buvo ligurai. IX a. pr. Kr. ėmė skverbtis keltai, kurie A. ėmė vadinti Albain (Alb'in, Albion — kalnų sala) ir Britanija (Pretanis, Prydain, Britannia). 55—54 pr. Kr. Cezaris du kartus žygiavo į Britaniją. 85 po Kr. Domitiano karo vadas Agricola pabaigė A. užkariavimą, bet 410 Honorius buvo priverstas A. atsižadėti. Įsteigę 5 valstybėles, britai turėjo patys gintis .nuo puolančių juos iš Škotijos škotų ir piktų bei nuo besiveržiančių j A. germanų-anglų, siaksų ir jutų. Jau IV a. britai buvo priėmę krikštą ir su klanais, giminėmis susijusios jų bažnyčios centras buvo Airijoje. III a. pabaigoje įsibrovę anglosaksai VI a. nukariavo p. ir r. Britaniją; VII a. priėmė krikštą ir sudarė 7 valstybėles. IX a. Wessexo karalius Eg- bertas (802—839) sujungė jas į vieną A. karalystę. Alfredas Didysis (871—901) ir Edgaras (959—975) apgynė A. nuo danų ir normanų. Bet 1016 A. karalium tapo danų konungas Kanutas Didysis. 1042 vėl atgijo Alfredo dinastija (Eduardas Išpažintojas ,1042—1066). Daugumas gyventojų buvo laisvieji žemdirbiai, bet stambesnieji žemės savininkai sudarė aukštesnįjį luomą (nobiles, optimates, corls) ir ilgainiui su-sijo su tanais (thegns), kurie sudarydavo kariuomenės bnanduolį. Nuo IX a. žemiausią administracinį vienetą sudarydavo šimtinė (hundred), ilgainiui susiliejusi su parapija. Grafų valdomos didesnės apskritys šaukdavos šimtinių atstovų susirinkimus shire. Keletą shire valdė aethelings, kurie sudarydavo aukščiausią karalijos įstaigą Witena-gemot — išminčių tarybą.
Eduardui Išpažintojui 1066 mirus, toji taryba kanaliumi išrinko Haraldą. bet A. nukariavo Normandijos kunigaikštis Vilhelmas, 1066 prie Hastingso sumušęs Haraldą ir įsteigęs A. naują dinast.Hą. Jis ir jo įpėdiniai Vilhelmas II (1087—1100), Henrikas I (1100—1135) įvedė A. norman-diško tipo feodalizmą. 1089 sudarytu Do-mes-day Book (žemės kadastru), karalius buvęs visų nukariautųjų žemių savininkas. Aukščiausią vasalų rūšį sudarydavo karaliaus vasalai — daugiausia normanai ir prancūzai. Smulkesnieji vasalai priklausė ir savo senjorams, ir karaliui.
1153 Henrikas II nuveikė Steponą iš Blois ir, be A., jis valdė dar Normandiją, ir visą Prancūzijos kraštą tarp Pirėnų ir Loire upės. Savo lenu jis 1171 pavertė Airiją ir Škotiją. Kovoje su Tomo Becke-to vadovaujama bažnyčia jis sustiprino karaliaus valdžią. Jo sūnūs Richardas Liūto Širdis (1189—1199) ir Jonas I Bežemis (1199—1216) labiausiai rūpinosi savo pnan-cūz'iskomis žemėmis. Jenas kad ir gavo 1213 pagalbą iš imperatoriaus ir popiežiaus, bet 1214 kovą prie Bouvines pralaimėjo. A. baronams sukilus, 1215 Jonas paskelbė Magna Charta Libertatum, kuri be kito ko pripažino kiekvieno asmens teisę būti teisiamam savo luomo teismo ir karaliaus teisę rinkti nepaprastus mokesčius tik gavus Didžiosios Tarybos sutikimą. Kadangi nei Jonas, nei jo sūnus Henrikas III (1266—1272) tos chartos nepaisė, tai baronai pasiūlė A. sostą prancūzų kanalai-čiui Liudvikui, o paskiau sukilo. 1258 Oksfordo parlamentas mėgino monarchiją pakeisti aristokratijos valdžia. 1265 Simonas de Monfort sumušė karaliaus kariuomenę, jį ptį paėmė į nelaisvę ir 1265 I 20 sušaukė pirmąjį tikrąjį A. parlamentą. Henriko sūnui Eduardui pavyko Simoną nugalėti. 1272—1307 valdydamas A. Eduardas I nukariao keltų Wallesą ir Škotiją ir, būdamas reikalingas pinigų, turėjo remtis parlamentu, kuris ji mlaikė ginčuose su pop. Bonifacu VIII, bet Eduardo II (1307-1327) laikais parlamentas mėgino pats valdyti kraštą ir karalių nuvertė. Eduardas III (1327-1377) pradėjo 100 metų karą su Prancūzija ir 1360 Bretigny taika įsigijo eilę Prancūzijos miestų. Tuo karo metu sustiprėjo parlamento galia ir įvyko stambių atmainų A. socialiniame ir kultūriniame gvvenime. Pagaliau Ričardas II (1377-1399) buvo nuverstas ir jo vietoje karaliumi pastatvtas Herefordo hercogas Henrikas. įsteigęs Lancasterio dinastiją (13*39— 1461). Henrikas IV (I.^q_i4i3) persekiojo Wvcliffo sekėius lollardus. Jo sū^ns. sumušęs prancūzus prie Azinonurto. 1.420 Troves taika buvo pripažintas Pra^cū^-ios sosto paveldėtoiu. Prie Henriko VI (1422-1461) prancūzai išvijo anglus iš Prancūzijos. A. prasidėio vad. dvieių rožių karas (1455—1485). kada Eduardo III įpėdiniai Yorkai kovojo dėl sosto su Lancasteriais.
Anglų parlamento rūmai