umbriecių tarmės pirmieji išlikę raštai. 1066 įsiveržus Anglijon normanams, paplito prancūzų kalba, ligi XV a. pradžios likusi administracijos ir karaliaus rūmų kalba, tačiau ligi XV a. pabaigos ją išstūmė iš mokyklų, teismų, administracijos A. K., kad ir žymiai atmiešta prancūzų kalbos žodžiais. Vėliau jau tokių didelių sukrėtimų nebuvo. Londono tarmė, kiek modifikuota pietine tarme, jau XIV a. Chaucero paversta literatūros kalba, vyrauja literatūroje ir visame krašte. Toliau jos raida eina natūraliu kiekvienos kalbos augimo keliu. Pirmieji A. K. žodynai pasirodė XVIII a.: tai Bailey’o Universal Etymological Dictionary 1721 ir Johnsono Dictionary 1755.
Anglų kiaulės Anglijoje išaugintos kiaulių veisles. Yra jų baitų ir juodų spalvų. Baltosios dažnai vadinamos jorkširais (york-shire).
Anglu literatūra. Pirmutiniu anglų poetu buvo laikomas G. Chaucer, bet A. L. dabar priskiriama ir visa anglų saksų poezija su Beowulfo epu, Aldheimo, Bėdos lotyniskais angių saksų raštais, krikščioniškos poezijos VII—Vili a. Caedmono ir Cynewulf o ciklais. Alfredo Didžiojo laikais (871—899) rašoma angių saksų kronika. XI a. anglų saksų literatūrą nustelbia lotyniški norma-nų raštai. XII a. žymiausia raštas Geoffrey of Monmouth (a. 1110-1154) Britų istorija, davusi medžiagos Arturo legendų ciklui. XiV a. Chaucer (a. 1340 —1400) savo Canterbury Tales sukuria anglų kalbą ir anglų meniškąją poeziją, o Wycliffe 1380 Biblijos vertimu ir Mandeville Rytų kelionėmis —• literatūrinę prozą. XV a. iškilo škotų poetai James I, (1394 —1437), W. Dunbar (a. 1465—a. 1525) ir kt. Vienintelis XV a. ryškesnis XV a. anglų kūrinys, tai Th. Malory (m. a. 1470) vertimas iš prancūzų kalbos La Morte d’Arthur.
XV a. pabaigoje A. L. prasideda nauja era. Utopijos autorius Thomas More (1478 —1535) į kūrybą ir kritiką įnešė ir laisvą mintį. W. Tyndale (1492?—1536) paruošė naują Biblijos vertimą, kuriuo rėmėsi anglų vėliau kartojami Biblijos vertimai. Auklėjimo srityje naujų kelių ieško R. Ascham (1515? — 1568) savo darbais Toxophilus ir The Schoolmaster. Poezija pražysta Th. Wyatto (1503—1542) Petrar-cos pavyzdžiu sukurtais sonetais ir lyrika. Karalienės Elzbietos laikais anglų literatūra ypatingai iškyla ir didžiausios jėgos pasiekia W. Shakespeare (1564 — 1616), R. Greene (1560?—1592) dramose, Ph. Sidney (1554—1586) ir E. Spensero (.1552?—1599) poemose, sonetuose. Ben Johnson (1573? — 1637), Ph. Fletcher (1588?-1623), G. Chapman (1559?—1634) duoda taip pat poezijos, dramų, Anglijos papročių vaizdų. Fr. Bacon (1561 — 1626) filosofiniais raštais ir New Atlantis davė būdingų angių prozos pavyzdžių.
XVII a. krikščioniškasis renesansas puritonizmo forma iškelia eilę poetų rojalistų — J. ttucklingą (1609—1642) ir kt, — ir puritonų, kurių žymiausias John Miiton (1608 1674) su Paradise Lost. Prozos srityje žymus Th. Browne (1591—1643), I. Yvalton (1593—1683) ir puritonas J. Bunyan (lb28 —1688) su Pilgrim's Progress.
1660 prasideda reakcija prieš puritonizmą ir prancūzų literatūros įtaka dramai ir poezijai. Dramoje iškyla J. Dryden (1631 — 1700;, S. Butier (1612—1680), komišką epą rašo Hudibras. Prozos srityje žymų vaidmenį suvaidino dabar įsikūrusi Royal Society.
XVIII a. poežija vis dar ieško įkvėpimo Prancūzijoje. Jos žymiausias atstovas A. Pope (1688 — 1744), apie kurį spiečiasi ir visa kitų poetų grupė: J. Gay (1685—1732) ir kt. Prozoje įskyla satyrikas J. Swift (1667—1745) savo Gulliver's Travels, Journal to Steiia ir kt., moralistai R. Steele (1672—1729), J. Addison (1672—1719), D. Defoe (1661—1731) sukuria Anglijos žurna-lizmą. Tačiau žymiausias A. L. XV11I a. reiškinys buvo moderninio romano atsiradimas. Jam atstovavo S. Richardson (1689 —1761) su Pamela ir Clarissa, H. Fielding (1707 — 1754) apysakomis Tom Jones, Joseph Andrews ir kt., T. Smollett (1721 — 1771) (Roderick Random, Humphrey Clinker), L. Sterne (1713—1768) (A Sentimental Journey, Tristram Shandy), O. Goldsmith (1728 — 1774) (The Vicar of Wakefield). S. Johnson (1709—1784) žymus literatūros kritikas ir leksikografas.
Antrojoje XVIII pusėje pradeda reikštis reakcija prieš klasikines taisykles, tendencija grįžti į gamtą ir ieškoti įkvėpimo savo tautos praeityje. Poetai J. Thomson (1700—1748), Th. Gray (1716—1771), W. Collins (1721—1759), W. Blake (1757-1827), R. Burns (1759—1796), W. Cowper (1731— 1800) bando ieškoti naujų kelių. XVIII a. pabaigoje Laimi romantizmas, kada S. T. Coleridge (1772—1834) paskelbė savo poeziją ir W. Wordsworth 1770 — 1850) The Prelude ir kt. Kiti romantinio laikotarpio poetai: G. Byron (1788 — 1824), W. Scott (1771—1832), R. Southey (1774—1843), P. Shelley (1792—1822),J. Keats (1795-1821). Romanas prasidėjęs šiurpiais H. Walpole (1717—1797), W. Godwin (1756—1836), Ann Radcliffe (1764 — 1823) romanais išugdė romantinius Walter Scotto Waverley, Ivan-hoe, Kenilworth.
Karalienės Viktorijos valdymo laikotarpiu poezijai atstovauja -—A. Tennyson (1809 — 1889), R. Browning (1812 — 1889),