Antisthenes (a. 444 — 379 pr. Kr.) graikų filosofas, Sokrato mokinys, cinikų mokyklos įkūrėjas. Pagal A. vienintelis tikras gėris esanti dorovė, kuri remiasi išmintimi. Dorovės priešprieša yra aistros. Dorovė yra reikalinga nuolatinio mankštymo (askezės). Visi įpročiai, įstatymai ir pažiūros, kurios nesiremia žmogaus prigimtimi, neturinčios jokios vertės. Kultūra, kiek ji pripažįsta .nepareinančius nuo dorovės gėrius, esanti neigiama. Gnoseologijoje A. būvio Platono idėjų teorijos priešininkas. Realūs tiktai pojūčiais pagiaunami daiktai. Sąvokos esančios tik daiktų bendri pavadinimai (nominalizmas).
Antitaurus p. r. Maž. Azijos kalnuota sritis tarp Samanti ir Džihano upių. Nuo X a. čia kūrėsi armėnų kolonijos, nuo XV a. čia vyravo turkmėnų giminės avšarai, nuo 1864 turkų valdžia čia apgyvendino čerkesus ir turkus. Gyventojai verčiasi sodininkyste ir javų auginimu. Vietomis randama geležies.
Antiteizmas teizmo priešingybė, Dievo buvimo neigimas. Paprastai tai ateizmo sinonimas. Logiška būtų skiriant nuo ateizmo, kaip paprasto Dievo neigimo, A. vardą rezervuoti kovojančiam ateizmui, nepasitenkinančiam Dievo neigimu.
Antirrhinum Majus L. Viruržemio jūros srities Scrophulariaceae šeimos augalai, 15-.18 ,cm aukščio.
Antitezė (gr.) vienas teigimas statomas priešais kitą; tezės priešingybė, ž. Dialektika.
Antitrinitoriai II — IV a. sektos, atmetančios šv. Trejybės dogmą. XVI a. atgijo vak. Europoje. Persekiojami slėpėsi Lenkijoje ir ypač Lietuvoje, kur sumišo su kitomis vietinėmis atskalomis ir būvio vadinami ir anabaptistais (nors pradžioje suaugusių krikšto nereikalavo), arionais, uni-tarais ir kitais vardais. 1658 iš Lenkijos išvyti. išsikėlė į Vengriją, Prūsiją, Olandiją.
Antivari mst. Bari itališkas pavadinimas.
Antivitaminas, avidinas, medžiaga, trukdanti ar naikinanti vitaminų veikimą. Vienas kiaušinio baltymo glikoproteinų yra tokio A. pavyzdys. A. jungiasi su biotinu karščiui, vandeniui ir alkoholiui atspariu vitaminu, sudarydamas pastovų kompleksą nesuvirškinamų baltvminių enzinų.
Antkaimio pilis XIV a. pradžioje Dus-burgo kronikoje minima žemaičių pilis prie Mituvos upės. Ją 1302 Draikė išdavė, vartus atidaręs, kryžiuočiams, kurie ją sudegino.
Antkaklė didelis metalinis žiedas, dėvimas ant kaklo. Europoje A. buvo paplitusi senesniais istoriniais laikais ir priešistoriniais žalvario ir geležies amžiais. Lietu- voje nešiota ilgus amžius, nuo ca. 700 pr. Kr. ligi 1400 Kr. g. Būdingiausios lietuvių A. randamos pirmųjų mūsų eros amžių kapinynuose, kada Lietuva buvo savarankiškas papuošalų gamybos centras, savo įtaka siekęs Suomiją ir r.
Rusiją. Moterų kaklus ir krūtinę puošė žalvarinės ar sidabrinės A., šaukštiniais, kūginiais, kilpiniais ir kt. galais su saulutės, mėnulio, trikampio ar rombo pakabėlėmis. A. išsaugojo daug priešistorinės Lietuvos ornamentikos pavyzdžių bei simbolinių ženklų.
J. Puzinas Naujausi priešistorinių tyrinėjimų duomenys 1938; C. Engel Vorgeschichte d. altpr. Staem-me 1935.
Antkapiai. Paprotys žymėti laidojimo vietas išoriniais ženklais yra labai senas. Gal būt pradžioje turėjo tikslą apsaugoti mirusiųjų kūną nuo plėšriųjų gyvulių, o gal dėl baimės, kad mirusiojo vėlė negrįžtų pas gyvuosius. Ilgainiui A. susiliejo su noru atžymėti mirusiojo nuopelnus. Krikš-
Antkaklės (III—IV a. pr. Kr.)
Zalvarinė antkaklė (III-IV a. Kr. g.) Tauragnų vi. Utenos aps.
Antkapiai Maž. Lieuvoje