leris) juos nešiodavosi su savimi. Kad negalima būtų vėliau A., suteikiančio dokumentui galią, piktam panaudoti, atitinkamam asmeniui mirus, A. buvo prie karsto naikinamas.
Lietuvoje A. žinomi nuo XIII a., pradžioje vartojami tik didž. kunigaikščių ar jų šeimų narių. Mindaugo 1255 A.laikiomi suklastoti. Gedimino 1323 A. žinomi iš vėlesnių kopijų. Išliko Algirdo, Kęstučio, Vytauto A. Nuo XV a. A. vartojami ir bajorų, prie Horodlės unijos akto pridėta kelios dešimtys Lietuvos bajorų A. Senovės Lietuvos A. be trumpo parašo rusų ar lotynų raidėmis yna ir asmens žanklų iš kryžių, strėlių, mėnulio kombinacijos. Vėliau A. atsirado ir raito ar pėsčio kunigaikščio atvaizdas. Pėsčio atvaizdas tapo Trakų srities ženklu, raito atvaizdas, Vytis, Vilniaus srities ir Lietuvos valstybės ženklu. A. buvo įspaudžiami minkštame metale, vaške, ant virvutės arba pergamento juostelės prikabinami prie pergamentinio dokumento. Tokį A. kartais specialiai apsaugodavo derva. Privatinės reikšmės dokumentuose A. pačiame dokumente įspausdavo vaške ir, kad nesutrupėtų, užklijuodavo. Dar XVI a. Lietuvoje buvo baudžiama už mirusio asmens A. nuslėpimą.
Lietuvos kun-ščiams plačiau pradėjus A. vartioti, turėta jau keli A. įvairiems reikalams. Vytauto yra žinomi 9 įvairūs A. Didžiausias — majestotinis — buvo dedamas prie svarbiausių dokumentų, kiti prie laiškų. Paskutinį majestotinį A. turėjo D. L. K. žigimantas. Vėliau D. L. kun-čiai vartojo vieną valstybinį Lietuvos A., bet antroj XVI a. pusėje atsiranda du: didysis, laikomas kanclerio, ir mažasis, laikomas pakanclerio ir vartojamas mažesnės reikšmės dokumentams. Asmens reikalams D. L. K-čiai vartojo mažą antspaudėlį — signetą.
Ligi XVI a. vidurio Lietuvos bajorų A. buvo savininko vardas arba pavardė ir herbas. Ilgainiui paprastieji bajorai be herbo A. dėjo tik inicialus, o ponų A. atsirado ir titulai bei herbai jų gim'inių. Nuo XVI a. A. pradeda vartoti ir miestiečiai.
A. tyrinėjimas sudaro istorijos mokslo šaką — sfragisti ką.
- W. Gumovski Pieczęcie Ksiąžąt Litewskich — A". Wil. VII 1930; W. Semkovncz Sfragistyka Wi-tolda 1931.
Antstolis teismo valdininkas, kurio pareiga vykdyti teismo sprendimą ir saugoti tvarką teismo posėdžio metu.
Antuco veiklus Andų kalnų ugniakalnis Chilės ir Argentinos pasienyje. 2745 m aukštumo.
Antung p. r. Mandžiūrijos uostas prie Jalu upės žiočių. 250.000 gyv. (1950). Apylinkėje akmens anglies ir vario kasyklos.
Antvalandis (angį. overtime) antnormi-nė darbo valanda, dirbama daugiau negu nustatytas darbo laikas ir paprastai kiek daugiau atlyginama.
Antvardė Raseinių aps. upė, Mituvos (Nemuno) kair. intakas, 35, 2 km ilgio. Baseino plotas 86 km.2. Vandens debitas maks. 20, vid. 0,04, min. 0,07 m3/sek.
Antverpen (pr. Anvers) 1) š. Belgijos provincija 2831 km2, 1.310.000 gyv. (1950), daugiausia flamų.
2) Didžiausias A. provincijos mst. a. 600.000 gyv., žymiausias Belgijos uostas ir tvirtovė dešiniajame šeldės upės krante, 36 km nuo šiaurės jūnos. Karolio V laikais turtingiausias prekybinis Europos miestas, nuo XVI a. antros pusės dėl karų ėmė smukti. Labiausiai jo reikšmę buvo sumažinę olandai, užtvenkdami šeldės upės žiotis. .1714 atiteko austrams, 1794 užėmė prancūzai, 1814 olandai, 1830 atiteko virtusiai nepriklausoma valstybe Belgijai. A. išaugti padėjo pramoningas užnugaris— Reino sritis. A. yra daugiau prekybos nekaip pramonės mst. 1949 A. uosto apyvarta pakilo ligi 43 mil. brutto registru otų t.
Per A. uostą išvežami pramonės dirbiniai į Belgijos kolonijas. A. sujungtas tiesioginėmis geležinkelio linijomis su gausiais apylinkės
D. L. K. Kęstučio antspaudas
Antverpeno katedra