darbiavo ir nelaisvamaniai. Bendr., be Šliūpo, kuris žymiausią dalį pats prirašė, J. Andziulaitis, S. Baltrama'itis, J. Basanavičius, V. Daukšys, A. Fromas, P. Janušis, S. Jurjevičius, M. Kuprevičius, V. Pietaris, V. Rutkauskas, L. Vaineikis. Pateikta daug beletristikos vertimų iš Maupassant’o, Dy-gasinskio, ščedrino ir kt. A. buvo pirmasis lietuvių laikraštis, kuriame ir Lietuvos nepriklausomybės atstatymo klasimas būvio keliamas — J. Basanavičiaus str. Priedelis prie „lietuviszko klausimo” („idealu mūsų turi būti savystovė Lietuva”) ir J. Šliūpo str. Iszlygos atgyjimo Lietuvių.
Apšvietimas patalpų ilgainiui pergyveno tam tikrą raidą. Trūkstant dienos šviesos, vartojama dirbtinė šviesa, pradedant židiniu, paskiau paplinta skala, riebalų aliejus, degikliai, vaškinės, taukinės, stearinės ir parafininės žvakės, žibalinės lempos, dujų degikliai ir pagaliau elektros lempos.
Senovėje miestų gatvės ir aikštės nebūdavo apšviečiamos. Iškilmėse vartodavo laužų, žibintų ar žiburių šviesą. Paryžiuje 1667 gatvių apšvietimui naudota degančių aliejų šviesa. 1792 Murdochui išradus būdą gaminti degamas-šviečiamas dujas, pradėta jas vartoti miestų gatvėms apšviesti: 1812 Londone, 1815 Paryžiuje ir kt. XIX a. antroj pusėje tam reikalui pradėta vartoti žibalo šviesa (dėl jos pigumo) ir elektros šviesa. 1891 chemikas Auer v. Wels-bach apšvietimui patobulinti sugalvojo vad. Auero kepuraites, kurių dėka šviesos intensyvumas smarkiai padidėjo; jos pradėta vartoti dujų, žibalo, spirito degikliams.
Elektros šviesai gauti pradžioje vartota Volto lanko lempos, bet nuo 1879, Edisonui išradus kaitinamąsias lemputes, Volto lanko šviesos vartojimas pradėjo mažėti, šiaip naujausiais laikais ir šioje srityje yra padaryta daug naujų išradimų bei patobulinimų.
Aptartis spręsmas, kuriuo aiškiai aprė-žiama bet kurios sąvokos prasmė, ją atri-bojant nuo kitų giminingų sąvokų. Tiksliai A. duoti reikia žinoti sąvokų eilę, kuriai aptariamoji sąvoka priklauso, ir tą vietą, kurią šioje eilėje ji užima. Pirmoji reikalinga susekti artimiausiai giminei (genus proximum), antroji — rūšinei žymei (dif-ferentia specifica). Artimiausia giminė nurodo, su kuriomis sąvokomis aptariamoji sąvoka yra gimininga, rūšinė žymė nurodo, kuo ji išsiskiria iš giminingų sąvokų. Pagal tai sena taisyklė skelbia: definitio fit per genus proximum et differentiam spe-cificam. Pavyzdžiui: žmogus yra protingas (rūšinė žymė) gyvulys (artimiausia giminė). Griežtai imant, šitaip aptarti galima tik tas sąvokas, kurios leidžiasi įglaudžiamos į tokią hierarchinę sąvokų eilę. Ta- čiau negalima šitaip aptarti nei pačių aukščiausių, arba bendriausių sąvokų (pvz., būtis, daiktas, vienybė, vertė ir t,t.,) nei pačių žemiausių, arba konkrečiausių sąvokų, išsakančių individus. Pirmuoju atveju A. neįmanoma dėl nebuvimo artm'iausios giminės, antruoju atveju dėl rūšinės žymės stokojimo. Pagal skirtingą aptarimo pobūdį skiriamos A. realinės, aptariančios patį dalyką, ir nominalinės, nusakančios tik žodžio A.; esminės, nurodančios esmines savybes, ir akcidentalinės, iškeliančios tik atsitiktines žymes; analitinės, aptariamąją sąvoką logiškai išskaidančios, ir sintetinės, susiejančios atskiras žymes į naują sąvoką ir t.t. Visais atvejais A. galioja sekančios taisyklės: 1) išvengti prieštaravimo, galinčio būti arba tarp to, kas aptariama, ir to, kuo aptariama (contradictlo in terminis, pvz., angelas yra kūninė būtybė), arba tarp to, kuo aptariama, loginio priešingumo (contradictio in adiecto, pvz., šis vyksmas yra nepriežastinė pasekmė); 2) nebūti „idem per idem”, t, y. to paties per tą patį aptarimas (pvz., apskritimas yra apskrita figūra), kada viešiau ar slapčiau aptariama tuo pačiu, kas norima aptarti;
3) būti tolygi: nei per plati (pvz., žmogus yra gyvoji būtybė), nei per siaura (žmogus yra dvikojė gyvoji būtybė); 4) būti aiški, ,nes ir yra A. tikslas sąvoką aiškiai išsakyti.
Apteka Panevėžio aps. Vadoklių vi. upelis, Juodės ONevėžio) deš. intakas, a. 11 km ilgio. 1930 kanalizuotas ir pratęstas ligi Lėno ež., dabar turi 17,6 km ilgio. Išteka iš Lėno ež., įteka į Juodę. Intakas Kapėsė.
Aptemdomosios žvaigždės — dvilypės žvaigždės, kurių sandai (komponentai), besisukdami apie bendrąjį masės centrą užeina vienas už kito ir dėl to jų šviesumas kuriam laikui sumažėja. Susekus, kaip kinta A. ž. šviesumas aptemimo metu ir koks yra sandų radialinis greitis, galima apskaičiuoti A. ž. atstumą, jų dydį ir masę.
Aptemimas yra dangaus kūno regimo šviesumo sumažėjimas dėl reliatyvios padėties kitų ^dangaus kūnų atžvilgiu. Aptem-damos žvaigždės arba saulė aptemsta, kai vienas dvilypės žvaigždės sandas užstoja kitą arba mėnulis užstoja saulę. Mėnulis ir kiti satelitai aptemsta, kai planetos užstoja saulės spindulius.
Kai mėnulis, besisukdamas apie žemę, patenka į žemės metamą į erdves kūgio pavidalo pusiaušešėlį, jo šviesumas nežymiai sumažėja. Tikras A. prasideda, kai mėnulis patenka į žemės šešėlį, kurio skersmuo mėnulio atstume yra 5100 mylių. A. metu mėnulio šviesumas labai sumažėja; tačiau jis lieka matomas dėl saulės spindulių, kurie prasiskverbia pro žemės at-