Puslapis:LE01.djvu/23

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis buvo peržiūrėtas

slėgimui (Henry dėsnis, 1803). Dėsnis tiksliai tetinka mažai skystyje tirpstan­čioms dujoms: azotui, deguoniui, vanden­ liui, angliarūgščiai, metanui ir kt., bet ir tai tik tebesant nedideliam slėgimui. A. tokių dujų, kurios tirpdamos kinta, He­ry dėsnis nepritaikomas. Temperatūrai kylant, dujų tirpumas dažniausiai mažėja. A. koeficientu vadinasi toks dujų tūris, kuris esant 0° temperatūrai ir 760 mm slėgimui ištirpsta 1 cm3 skystimo.

2) Fiziologijoje A. vadinasi organizmo pajėgumas susiurbti laukujėms dujoms ar skysčiams laukuje savo oda arba gleiv­nėmis odelėmis. Augalų fiziologijoj A. s­usiurbimas iš oro angliarūgšties ir vandens arba dirvožemio vandenyje ištirpusių medžiagų, rekalingų augalo maitinimui.

3) A. šilimos. Per vienas medžiagas šiliminiai spinduliai pereina silpnėdami, per kitas pereina žymiai nusilpę arba visai nepereina, šilimos A. pareina ir nuo a­bsorbuojančių kūnų paviršiaus. Lygių, spi­dinčių paviršių kūnai absorbuoja daug m­ažiau už matinių paviršių kūnus. Didžiausią A. turi juodi kūnai.

4) A. šviesos. Eidama per įvairias medžiagas, šviesa silpnėja, kadangi ji yra jų absorbuojama. Įvairios medžiagos a­bsorbuoja šviesą nevienodai, šviesos A. pareina nuo medžiagos, šviesos bangos ilgio ir sluogsnių storumo.

Absorbcijos audiniai tie augalų aud­iniai, kurių vyriausia funkcija yra tiesioginis vandens arba ir jame ištirpusių maisto medžiagų paėmimas.

Absorbcijos spektras. Perėjusios per bet kurią medžiagą šviesos spektro spalvos nebera visos vienodai ryškios. Kai kurios spektro spalvos žymiai pasilpnėja arba visai išnyksta. Toks spektras yra absorbcijos arba likučių spektras. Retai tepasitaiko ryškios A. ribos; paprastai spalvos silpnėja pamažėle ir, pasiekusios žemiau­sią ribą, vėl pamažėle ima stiprėti. Kai absorbuojamas vienas spektro galas, ga­unama vienpusiškas A. spektras. Kai A. stebima abiejuose spektro galuose — ab­ipusišką A. spektrą. Kartais absorbuojama tik viena kuri spektro spalva arba keletas spalvų spektro vidury. Absorbuotą spek­tro dalį vadina ruožu, o kai ruožas visai siauras ir griežtai ribotas — linija. Tai yra A. ruožų spektras ir A. linijų spek­tras. A. spektro ruožai ir linijos būna s­imetriški ir nesimetriški. Pirmuoju atveju tamsumos vidurys vienodai silpnėja į abi puses. Antruoju atveju viena riba yra daug griežtesnė už kitą. Vienpusišką A. dažnai vadina bendra A., kai riba nėra griežta, kai spalvos silpnėja pamažu. Bendra silpna A. gali liesti ir didesnę spektro dalį, labai nesilpnindama jos. B­ūna bendros A. plote A. ruožų ar A. linijų.

Abstinencija (lot.) susilaikymas; p­aprastai vartojama kalbant apie visišką susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų.

Abstrakcija (lot.) atotrauka, proto veiksmas, kuriuo iš bet kurios visumos išskiriamas tik vienas atžvilgis, atitra­ukiant dėmesį nuo visų kitų. A. yra pagrindas, kuriuo galime iš juslinės patirties pakilti į protinį tikrovės pažinimą, iš atskirų dalykų susidarydami sąvokas ir iš atskirų faktų eidami į bendruosius dė­snius. Juo kurie mokslai kreipiasi į tikrovę bendresniu bei visuotinesniu požiūriu, juo labiau jie reikalingi abstraktaus proto. T­odėl tie mokslai (filosofija, matematika, teorinė fizika) kartais vad. abstrakčiaisiais mokslais.

Abstraktus atsajus, atitrauktas, ne­konkretus, nevaizdingas.

Abstraktusis menas bendras vardas tai meno linkmei, kuri sąmoningai atsisako bet kuria prasme vaizduoti tikrovės o­bjektus ir kuri paveiksle skiria dėmesį tik jo vizualinei struktūrai (spalvomis, linijoms, kompozicijai apskritai). Tragišk­oje įtampoje su tradicinėmis formomis A. M. ieško naujų meninės išraiškos formų, estetines ir idealines vertybes[1] ar iš pas­ąmonės kilusius refleksus reikšdamas amorfinėmis ar geometrinėmis, kartais ir organinėmis linijomis bei plokštumomis. Nors A. M. ypačiai iškilęs mūsų dienomis, tačiau jis nėra naujovė, nes yra reiškęsis visur (pvz., primityviame ar hieratiniame mene), kur simbolinių judesio ar išraiškos vertybių vardan buvo atsisak­oma save varžyti natūralinėmis formomis. Betgi tik mūsų laiku A. M. išsiveržė pl­ačia srove. A. M. atstovauja kubizmas (kilęs apie 1910), iš dalies futurizmas, formalistinis ekspresionizmas, daugelis dadaistų ir surrealistų. žymiausi A. M. atstovai: Klee, Kandinsky, Nagy, Baumeiister ir kt.

Absurdas (lot. absurdum) kas prieš sveiką protą ir logikos taisykles, savyje prieštaringa ir klaidinga. A. lietuvinamas nesąmonė, tačiau, griežtai imant, tai ne visai teisinga: A. turi prasmę, nors ir klaidingą, o nesąmonė nėra nei teisinga, nei klaidinga, nes iš viso stokojanti sa­ntykio su tiesa.

Abt Pranas (1819—1885) vokiečių kom­pozitorius. Sukūrė a. 3.000 įvairių gie­smių, dainų ir 7 religines kantatas.

Abu Bekr (573—634) Mahometo uošvis ir pirmasis mahometonų kalifas.

Abu Džafar vad. el Mansur (Nugalėt­ojas), kalifas Abbasidas (754—775), sutvarkė kalifatą, sostine padarė Bagdadą.

Abuchovič Algirdas (1840—1905) gudų rašytojas; Mickevičiaus, Kondratavičiaus ir Lermontovo vertėjas.

  1. LE spausdinant pastebėta klaida: išspausdinta estetinės ir idealinės vertybės turi būti estetines ir idealines vertybes

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Aurimas Rapečka – autorius – 89% (+5617-0=5617 wiki spaudos ženklai).
  • Vitas Povilaitis – redaktorius – 11% (+714-0=714 wiki spaudos ženklai).