slėgimui (Henry dėsnis, 1803). Dėsnis tiksliai tetinka mažai skystyje tirpstančioms dujoms: azotui, deguoniui, vanden liui, angliarūgščiai, metanui ir kt., bet ir tai tik tebesant nedideliam slėgimui. A. tokių dujų, kurios tirpdamos kinta, Hery dėsnis nepritaikomas. Temperatūrai kylant, dujų tirpumas dažniausiai mažėja. A. koeficientu vadinasi toks dujų tūris, kuris esant 0° temperatūrai ir 760 mm slėgimui ištirpsta 1 cm3 skystimo.
2) Fiziologijoje A. vadinasi organizmo pajėgumas susiurbti laukujėms dujoms ar skysčiams laukuje savo oda arba gleivnėmis odelėmis. Augalų fiziologijoj A. susiurbimas iš oro angliarūgšties ir vandens arba dirvožemio vandenyje ištirpusių medžiagų, rekalingų augalo maitinimui.
3) A. šilimos. Per vienas medžiagas šiliminiai spinduliai pereina silpnėdami, per kitas pereina žymiai nusilpę arba visai nepereina, šilimos A. pareina ir nuo absorbuojančių kūnų paviršiaus. Lygių, spidinčių paviršių kūnai absorbuoja daug mažiau už matinių paviršių kūnus. Didžiausią A. turi juodi kūnai.
4) A. šviesos. Eidama per įvairias medžiagas, šviesa silpnėja, kadangi ji yra jų absorbuojama. Įvairios medžiagos absorbuoja šviesą nevienodai, šviesos A. pareina nuo medžiagos, šviesos bangos ilgio ir sluogsnių storumo.
Absorbcijos audiniai tie augalų audiniai, kurių vyriausia funkcija yra tiesioginis vandens arba ir jame ištirpusių maisto medžiagų paėmimas.
Absorbcijos spektras. Perėjusios per bet kurią medžiagą šviesos spektro spalvos nebera visos vienodai ryškios. Kai kurios spektro spalvos žymiai pasilpnėja arba visai išnyksta. Toks spektras yra absorbcijos arba likučių spektras. Retai tepasitaiko ryškios A. ribos; paprastai spalvos silpnėja pamažėle ir, pasiekusios žemiausią ribą, vėl pamažėle ima stiprėti. Kai absorbuojamas vienas spektro galas, gaunama vienpusiškas A. spektras. Kai A. stebima abiejuose spektro galuose — abipusišką A. spektrą. Kartais absorbuojama tik viena kuri spektro spalva arba keletas spalvų spektro vidury. Absorbuotą spektro dalį vadina ruožu, o kai ruožas visai siauras ir griežtai ribotas — linija. Tai yra A. ruožų spektras ir A. linijų spektras. A. spektro ruožai ir linijos būna simetriški ir nesimetriški. Pirmuoju atveju tamsumos vidurys vienodai silpnėja į abi puses. Antruoju atveju viena riba yra daug griežtesnė už kitą. Vienpusišką A. dažnai vadina bendra A., kai riba nėra griežta, kai spalvos silpnėja pamažu. Bendra silpna A. gali liesti ir didesnę spektro dalį, labai nesilpnindama jos. Būna bendros A. plote A. ruožų ar A. linijų.
Abstinencija (lot.) susilaikymas; paprastai vartojama kalbant apie visišką susilaikymą nuo alkoholinių gėrimų.
Abstrakcija (lot.) atotrauka, proto veiksmas, kuriuo iš bet kurios visumos išskiriamas tik vienas atžvilgis, atitraukiant dėmesį nuo visų kitų. A. yra pagrindas, kuriuo galime iš juslinės patirties pakilti į protinį tikrovės pažinimą, iš atskirų dalykų susidarydami sąvokas ir iš atskirų faktų eidami į bendruosius dėsnius. Juo kurie mokslai kreipiasi į tikrovę bendresniu bei visuotinesniu požiūriu, juo labiau jie reikalingi abstraktaus proto. Todėl tie mokslai (filosofija, matematika, teorinė fizika) kartais vad. abstrakčiaisiais mokslais.
Abstraktus atsajus, atitrauktas, nekonkretus, nevaizdingas.
Abstraktusis menas bendras vardas tai meno linkmei, kuri sąmoningai atsisako bet kuria prasme vaizduoti tikrovės objektus ir kuri paveiksle skiria dėmesį tik jo vizualinei struktūrai (spalvomis, linijoms, kompozicijai apskritai). Tragiškoje įtampoje su tradicinėmis formomis A. M. ieško naujų meninės išraiškos formų, estetines ir idealines vertybes[1] ar iš pasąmonės kilusius refleksus reikšdamas amorfinėmis ar geometrinėmis, kartais ir organinėmis linijomis bei plokštumomis. Nors A. M. ypačiai iškilęs mūsų dienomis, tačiau jis nėra naujovė, nes yra reiškęsis visur (pvz., primityviame ar hieratiniame mene), kur simbolinių judesio ar išraiškos vertybių vardan buvo atsisakoma save varžyti natūralinėmis formomis. Betgi tik mūsų laiku A. M. išsiveržė plačia srove. A. M. atstovauja kubizmas (kilęs apie 1910), iš dalies futurizmas, formalistinis ekspresionizmas, daugelis dadaistų ir surrealistų. žymiausi A. M. atstovai: Klee, Kandinsky, Nagy, Baumeiister ir kt.
Absurdas (lot. absurdum) kas prieš sveiką protą ir logikos taisykles, savyje prieštaringa ir klaidinga. A. lietuvinamas nesąmonė, tačiau, griežtai imant, tai ne visai teisinga: A. turi prasmę, nors ir klaidingą, o nesąmonė nėra nei teisinga, nei klaidinga, nes iš viso stokojanti santykio su tiesa.
Abt Pranas (1819—1885) vokiečių kompozitorius. Sukūrė a. 3.000 įvairių giesmių, dainų ir 7 religines kantatas.
Abu Bekr (573—634) Mahometo uošvis ir pirmasis mahometonų kalifas.
Abu Džafar vad. el Mansur (Nugalėtojas), kalifas Abbasidas (754—775), sutvarkė kalifatą, sostine padarė Bagdadą.
Abuchovič Algirdas (1840—1905) gudų rašytojas; Mickevičiaus, Kondratavičiaus ir Lermontovo vertėjas.
- ↑ LE spausdinant pastebėta klaida: išspausdinta estetinės ir idealinės vertybės turi būti estetines ir idealines vertybes