tas, Sirija, Libanonas, Irakas, Jordanija, Jemenas, Saudi Arabija ir Libija. Būstinė Kaire. Politinį kabinetą sudaro visų A. L. valstybių užs. reikalų min.1949 A. L. valstybės stengėsi sutrukdyti įsikurti Izraelio valstybei.
Arabų literatūra. Seniausi žinomi arabų poezijos kūrimiai siekia VI a. Kr. g. To laiko poemėlių-kasidų dainiai: Imrual Kais (m. a. 530), Tarafa (g. a. 560), Zohair (520—620), Lebid ibn Rabbia (560—660), Amr ibn Kolthun (m. a. 588), Antara-ibn-šaddad (m. a. 615), Harith-ben Hallisa (VI a.) Jie vadinami Moallakato rinkinio dainiais. Omajadų laikais (VII— VIII a. ) iškilo dainiai: Omar-ib,n-Rabbia (643—-719), Al-Achtal (m. 710), Farazdak (641—728). VIII—XIII a., Abbasidų laikais,, arabų poezija Virsta elegantiška rūmų poezija, šio laiko žymesnieji dainiai: Abu-Nuvas (750—811), Abul-Atahija (m. 826), Abu Firas (932—968), Abu-Ala- Ma-ar'i (973—1058). Tuo Laiku garsėja vad. di-vonų poezijos rinkiniai. Greta poezijos plinta ir pasakojimai; ilgainiui atsiranda ir istorinis romanas. Seniausieji —■ Ibn-Habibo romanas apie Ispaniją ir Ibn-Ab-dalhakamo apie Egipto nukariavimą. VI a. atsirado riterių romanas Sirat Antara. Piasakojimų iš arabų gyvenimo davė: Al Hariri, Al Hamadarii (m. 1007), Abu Mu-hammed ei Kasim ibn Ali (1054—1122), A. L. centrinė vieta priklauso Koranul, surinktam ritmine pnoza jau Mahometui mirus. Istorinėj literatūroje duodama Mahometo gyvenimo ir veiklos aprašymų ir pasižymėjusių kitų tautų islamo veikėjų biografijų. Čia iškilo: Ibn-Hišam (m. 834),
Vakidi (747—823), Ibn Saad (m. 845), Tabari (838—921), Masudi (m. 956), Ibn-al-Athir (1160—1234), Abul Faradž (m. 967), Ibn Chalikan (1211—1282) ir ypač žymiausiu arabų istoriku laikomas Ibn-Chaldun (1332—1406).
Labai didelę mokslinę reikšmę anų laikų pasaulio kultūros istorijai pažinti ir dabartiniu laiku turi arabų kelionių aprašymai: 921 Ibn Fadlano rytų Europon, 965 Ibrahimo ben Jakubo į vokiečių ir slavų kraštus, Ibn Džobairo (m.1202), Al-Id-r'isi (1099—1154), Ibn Batutos (m. 1377). Arabų kalbą tyrinėjo Sibavaihi (m. 795), Thalab (m. 904), Anbari (m. 939), paskiau Ibn Džinni (m. 1002). Atskirai augo ir tikybinė literatūra, atstovaujama įvairių tikybinių atskalų šalininkų. Ir šiaip mokslo srityje nebuvo beveik tokios šakos, kur iarabai nebūtų davę žymių rašytojų ir mokslininkų. Bet muo XI a. A. L. nyksta. Poezija pasidaro dirbtinė ir atstovauja sektoms. Vietoje naujų veikalų, ruošiamos senų raštų antologijos, skelbiami įvairūs perdirbiniai ir komentarai. Kartu krinta ir mokslas. XIV—XV a. A. L. visai sunyko ir vėliau jau jokio gyvumo nerodo. Pradeda kilti tik XIX a. Egipte ir Sirijoje, jau Europos įtakoje.
O. Huart Litterature arabe 1902; H. A. R. Gibb Arabic Literature 1926.
Arabų mokslas. Arabų matematikos ir astronomijos mokslas akstiną gavo iš indų 'ir graikų raštų, kurie būvio išversti Ha-run ai Rašido laikais. Didžiausias arabų matematikų buvo Mahomed Ibn Muša, vadinamas Al Chwarizmi, be aritmetikos raštų, pirmutinis formulavęs algebrą, kuri iš jo ir gavo savo vardą. Kiti žymūs matematikai: Tabid Ihn Kurra'h, Al Biruni, Ibn Haltam, vad. Alhazen, Ibn Junos, Nasr Eddin. Jie ypačiai atsidėjo lygybių sprendimams dviem ir daugiau nežinomųjų, pasinaudodami ir geometriniais sprendimo būdais, traukimui šaknies naudojantis binomo teorema, aritmetiniais ir skaičių teoriniais svarstymais. Paskiau pradėta tyrinėti sferiniai trikampiai, o tatai pastūmėjo į priekį trigonometriją, čia ypač pasižymėjo Albatanni, vad. Al-bategnius, pirmasis suskaičiavęs sinuso ta-belę, ir Abul Wafa, suteikęs trigonometrijai šių dienų sisteminę formą. Tie patys: Albatanni, Ibn Junos, Alhazen, Nasr Ed-
Korano iliuminuotas puslapis is XIV a