Puslapis:LE01.djvu/240

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

kiek iš Vilniaus vieš. bibl. rankraščių skyriaus.

R. Mienicki YVilenska Komisja Archeograficzna 1925.

Archeologija (gr.) mokslas apie senovę. XVIII a. juo pradėta vadinti mokslą apie klasikinės senovės grynojo ir taikomojo meno paminklus ir liekanas, šiuo metu A., be kurio kito papildomojo apibrėžimo, vad. mokslas apie klasikinės senovės pažinimą iš jos materialinių liekanų, ypač randamų kasinėjant, ne iš rašto palikimų. A. mokslo pradžia siekia humanizmo laikus, ir pradžioje jis priklausė filologijai, bet vėlesni kasinėjimai klasikinės senovės kraštuose davė A. naują medžiagą ir naujus pažinimo metodus. Dabar A. mokslas, bendradarbiaudamas su klasikine filologija, yra savarankiška mokslo disciplina graikų ir romėnų senovės kultūrai tirti.

Plačia prasme A. vad. senovės kultūros tyrinėjimo mokslą iš materialinių senovės liekanų. Be klasikinės A., yra 'ir kitų atskirų A. mokslų. Bažnytinė A. tiria krikščionybės senovės liekanas. Jai didelės reikšmės turėjo atradimas 1578 Romos katakombų. Nuo Napoleono karo žygių į Epiptą (1798—1801) susidomėta Egipto senove, o nuo to laiko, kada 1822 Champolion išskaitė pirmąjį egiptišką tekstą, Egipto senovės tyrinėjimas sudomino kultūringąjį pasaulį ir išaugo į atskirą mokslo šaką, vadinamą jau ne A., bet egiptologija. Taip pat A. terminas neprigijo Asirijos, Babilonijos ir kitų Mezopotamijos kraštų tyrimo mokslui, kuris vad. asiriologija.

XIX a. prasidėjo sus'idomėjimas ir vid. ir š. Europos sarovės liekanomis. Tikslesnis muzėjų sutvarkymas ir metodingi kasinėjimai padėjo suprasti senovės radinius. 1836 Ch. J. Thomseno 'ir J. F. Danneilio paskelbti senovės paminklų ir radinių tyrinėjimo rezultatai leido juos suskirstyti akmens, ialvario ir geležies laikotarpiais ir davė pagrindą šiaurės kraštų A. virsti proistorės mokslu.

Lietuvoje pirmas senovės radinius pradėjo rinkti D. Poška, bet Lietuvos A. pradžią davė E. Tiškevičius savo senovės kapų kasinėjimais ir raštais (Rzut oka zrodla archeologii krajowej 1842, Badania archeologiczne 1850). Nuo to laiko prasidėjo senovės kapų kasinėjimai, radinių rinkimas muzėjuose. Seniau Lietuvoje daugiausia kasinėjo K. Tiškevičius, A. Kirkoras, paskiau V. šukevičius, E. Volteris, F. Pokrovskij, T. Daugirdas, L. Krzywicki, V. Nagevičius, J. žiogas. Naujausiais laikais plačiausiu miastu kasinėjimus ligi II Pasaulinio karo vedė J. Puzinas. Lietuvos A. apžvalgas buvo davę A. Spicyn 1925, V. šukevičius 1901 ir 1910, K. Engei, P. Ta- rasenka 1928. Naujausias apžvalgas pateikė J. Puzinas: Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje XIX—XX a. 1935 (atskirai vokiečių kalba) ir Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys 1938. II Pasaulinis karas sutrukdė jau plačiai išsivysčiusį Lietuvos A. sistemingą tyrinėjimą.

Archeologijos komisija cano Rusijoje buvo vad. įstaiga, kurios tikslas buvo daryti archeologinius kasinėjimus ir tyrinėti senienas. Įst. 1859. Tarp kito ko jos pavedimu Lietuvoje darė kasinėjimus I. Abra-mov, V. 'Nagevičius, L. Krzywic.ki ir kt. 1855 Vilniuje įst. senienų muzėjų, prie jo buvo įst. ir laikinoji A. K. Bet tai buvo kraštotyros draugija, išleidusi M. Krupo-vičiaus surinktų dokumentų rinkinį ir I. Danilavičiaus Skarbiec dyplomatow 2 t. 1860 ir 1862. Rusų administracijos uždaryta 1865. Nepriklausomoj Lietuvoj buvo sudaryta 1919 prie Švietimo Ministerijos senovės paminklams ir liekanoms globoti Valstybės Archeologinė Komisija. Neturėdama jokio vykdomojo organo, ji tegalėjo atlikti atsitiktinius darbus. Nuo 1936 jos funkcijas faktiškai perėmė Vytauto Didžiojo Kultūros Muzė jaus Taryba.

Archeologiniai kasinėjimai planingas senovės kultūros paminklų tyrimas, atliekamas specialiai tam darbui pasiruošusių žmonių, vad. archeologais, arba proistori-kais. Kasinėjant senovės paminklas (pilkapis, kapas, piliakalnis, sodyba) sunaikinamas ar jo pirminė padėtis pakeičiama, todėl ypatingai rūpinamasi visa smulkiausiai užfiksuoti raštu, piešiniais, fotografijomis, planais, modeliais ir t. t. Kasinėjimų metodai ilgainiui keičiasi. Seniau daugiau žiūrėta į patį surastą daiktą bei jo vertę. Dabar tyrimo metodams patobulėjus, stebimos, aprašomos radinių aplinkybės, tiriamos organinės medžiagos (chemiškai, mikroskopiškai), blogai išlikusi medžiaga parafino ir gipso pagalba, neardant jos pirminės padėties, paimama ir gabenama į laboratorijas tolimesniam tyrimui. Tyrimo metodai skiriasi kasinėjant senovės kapinynus, piliakalnius, sodybas, durpynus ar kitas priešistorines vietas.

Fr. Belm Vor- und Fruehgeschichte 1948;

W. Holubovoicz Studja nad mėtodami badan warstw kulturowych w prehistorii polskiej 1949.

Archeologų kongresai šaukiami archeologiniams klausimams nagrinėti ir tyrinėtojų bendradarbiavimui skatinti. A. K. būna tarptautiniai, sritiniai, tautiniai ir apy-gardiniai. Lietuvos proistorės raidai daugiausia reikšmės yna turėję: IX A. K. Vilniuje 1893, X Rygoje 1896 ir II Pabaltijo A. K. Rygoje 1930. Vilniaus A. K. metu skaitytų referatų daugumas buvo išsp. Trudy Vilenskago Otd. Komitetą po ust-rojstvu IX ar. sjezda 1893, Trudy IX ar-

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5376-0=5376 wiki spaudos ženklai).