Puslapis:LE01.djvu/243

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

Architektūra (iš graikų architektonike) statybos menas, taip pat ir mokslas arba tam tikra technikos forma. A. meno ir technikos pradai yra glaudžiai susiję, nors jų prigimtis yra skirtinga. A. priklauso erdvės menui. Ji ją organizuoja ir suima į tūrio formą. Stilistinė A. esmė glūdi ritme, kuris reiškiasi pastato plano, sienų plokštumų ir jų miasių santykiuose. A. stilistikoje dideli vaidmenį vaidina tapybinis bei skulptūrinis sienų plokštumų ir konstruktyvinių dalių traktavimas. Jie arba vienas kitą papildo ir sudaro harmoningą vienetą, arba nustelbia, pašalina konstrukcijos pradą. Architekto uždavinys yra jungti į monumentalumo, formų grakštumo vienetą du skirtingus A. pradus, panaudojus tam visus kontrukcijos ir grožio dėsnius. Pagal medžiagą, A. skirstoma į medžio ir akmens A. Lietuvoje yna ir žemės A. pavyzdžių, būtent piliakalniai. Pastato paskirties požiūriu A. skirstoma į sakralinę — tikybos reikalams skiriamą, pilietinę ir karinę.

Seniausieji žinomi A. paminklai siekia dar neolito gadynę. Tai buvo ar atskirai pastatyti akmenys-mengirai, ar sustatyti kaip stalai akmenys- dolmenai, ar sudėtingos iš lakmenų sustatytos grupės-krom-lechai. Jie yra laikomi pirmaisiais primityvios formos pastatais, skirtais religinėms apeigoms.

Istorinio laikotarpio seniausi žinomi pastatai yra Egipto, a. 4—5 tūkstančius metų pr. Kr. Nors ir čia seniausiais paminklais laikomos antkapinės piramidės, bet tai jau buvo monumentalūs akmens pastatai. Greta jų buvo statomos sakralinės paskirties bazilikinio tipo šventyklos su pilonais. Egipto A. paminklai toliau išvystė dar pirmą kartą kromlechuose pasireiškusį kuriamąjį architektūrinį momentą kolonos ir sijų pastatų forma. Kaip tik Egipto pastatuose svarbiausieji konstrukcijos elementai yra stulpai-kolcmos ir sijos. Egipto šventyklas sudarydavo kolonų eilėmis apstatytos didelės salės, kur kolonos buvo sujungtos akmeninėmis sijomis, o tarpai tarp sijų buvo išklojami akmeninėmis plytomis. Dėl sauso Egipto klimato nebuvo reikalo pastatus dengti nuožulniais stogais ir kirsti langus, ir dėlto tiems pastatams buvo duota šiek tiek siaurėjančių į viršų prizmių forma, žymiausieji tos rūšies pastatai Karnako, Tėbų, Luksoro šventyklos.

Tigro ir Eufrato slėniuose buvo iškilusi Asirijos ir Babilonijos mo-numentalinė A. Statant pastatą balotoje vietoje, reikėjo visų pirma paruošti masyvią, iškilią terasą. Tai buvo lengva atlikti turint daug molio, iš kurio čia buvo gami- namos nedegtos ir degtos plytos. Kadangi trūko medžio, nes ten nebuvo miškų, ir didelių akmenų, ir kadangi plytos iš molio nebuvo tinkamos protarpiams tarp sijų pildyti, tai teko statyti masyvines pastato sienas. Be to, tokiai statybai turėjo įtakos ir žvaigždžių garbinimo kultas, kuris reikalavo, kad šventyklos būtų statomos aukštų bokštų pavidalo. Dėl to jas statė iš vienas ant kito sustatomų kubinių masyvų su spiraliniais, nuožulniais takais, kurie vedė į šventyklos viršūnę. Tokiu pat principu buvo statomi ir didžiuliai karališkieji rūmai, iš visų pusių supami storų sienų su sargybos bokštais. Pavyzdžiai: Chorsabado ir Nimrudo griuvėsiai.

Senosios A. ryškiausių pavyzdžių duoda graikų A., jau a. tūkstantį metų prieš Kr. Savo reikalams vartodama medį, akmenis, plytas ir marmorą, graikų A. galėjo savo formas įvairinti. Vyraująs graikų pastatų tipas buvo stačiakampis pastatas, stačiomis sienomis, dengtomis dviejų nuožulnumų stogu, kolonomis apstatytas tiek iš priekio, tiek iš kitų pusių. Visur buvo išlaikoma tinkama proporcijų harmonija. Estetiniam pastato įspūdžiui sustiprinti graikai buvo nustatę tam tikrus statybos dėsnius, kurie virto kanonais, arba architektūriniais orderiais. Iš graikų A. išsivystė r o m ė n ų A., daug turtingesnė ir laisvesnė už graikų, žymūs romėnų architektai ir statybos teoretikai buvo sukūrę tokias formas, kuriomis ir dabartiniais laikais Europos A. naudojasi. Vienas svarbiausių romėnų A. laimėjimų buvo tinkamas skliautų statymo technikos išsprendimas, nors pats jų išradimas priskiriamas seniau čia gyvenusiems etruskams. Tat leido 'ir dideles termų sales dengti skliautais. žymiausias tokios technikos pavyzdys yra Romos panteono bonia. šis naujas statybinis principas, taip pat arkų statymas ir kiti romėnų statybos dėsniai leido įvairinti pastatų masę,mastą Ir siluetus. Iš pa-

Horus šventovė Edfu Egipto

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+4666-0=4666 wiki spaudos ženklai).