taikė Brunelleschi, paskiau Alberti, Bra-mante, Palladio ir kt., kurie išsprendė renesansinės A. konstruktyvinius ir dekoratyvinius uždavinius, šios A. pagrindiniai principai: gulsčiai išdėstytų statybinių masių ritmitika, simetrija ir plokštumų bei erdvės santykių pusiausvyra. Renesansinė A. ypač pasireiškė pasaulietiniuose pastatuose, kuriuose visur pabrėžiama masė ir gulsčios linijos.
Renesansine A. apvainikavo ir sukūrė jos naują, barokinę, formą Michel Angelo, šioje statyboje masei suteiktas lemiamas vaidmuo. Panašiai kaip gotikinėje statyboje judėjo linijos, barokinėje statyboje ėmė judėti masė. Išore ši statyba darosi panaši i skulptūrą. Pastato planas pasidaro sudėtingas, ir jo pagrindan dedama kreivoji linija, žymiausiais baroko architektais laikomi Fontama, Maderna, Bemini. Renesansinė ir barokinė statyba iš Italijos persimetė ir į kitus vak. Europos kraštus. Prancūzijoje, Anglijoje 'ir Vokietijoje ji gauna vietinio pobūdžio motyvų bei atmainų. Prancūzijoje, be to, barokinė A. gauna Liudviko XIV vardą.
Barokinei A. ieškant nuolatos naujų formų, išaugo ir rokoko stilius, kurį laiką plačiai Prancūzijoje paplitęs ir ten vad. Liudviko XV stiliumi. Rokoko formose A. visiškai suskulpturėjus, pnadėta ieškoti paprastesnių formų ir vėl grįžtama prie antikinės A. formų, ši tendencija Prancūzijoje išryškėjo Liudviko XVI laikais ir dėl to šis suprastintas stilius buvo jo vardu pavadintos. Vokietijoje gi jis gavo Zopstil vardą. Dar labiau jo formas suprastino architektas Ledoux, ir nuo to laiko Napoleono garbei jį pnadėta vadinti empire stiliumi. Kituose Europos kraštuose atsirado vietinės to stiliaus atmainos.
Imperijos stilius nedaug ilgiau gyvavo už savo įkvėpėją Napoleoną ir užleido savo vietą neoklasicizmui ir romantizmui.
Napoleono karai visai nuvargino Europą, todėl menui ateina sunkūs laikai. Vien aukštesniojo luomo rankose tiek ilgai buvęs menas plačioms masėms pasidaro svetimas. Tik Italijoje, kur tiek daug buvo meno paminklų, giliai susijusių su plačiomis tautos masėmis, susidaro lyg kokia sala, iš kur vėliau kitų kraštų menininkai pradeda semtis įkvėpimo. Iš to kyla naujasis XIX a. renesansas, neo-klas'icizmas, anksčiausiai pasireiškęs Anglijoje, nes jį visai nebuvo nukentėjusi nuo Napoleono karų. Iš čia ir iš Italijos naujoji srovė patenka į kitus kraštus, kur randa daug pasekėjų, pvz. Vokietijoje Schinkel (Alte Museum ir teatras Berlyne) ir Leo von Klenze (Ruhmeshalle Muenchene) ir kt. šis klasicizmas greit susilaukia opozicijos iš atsiradusios tais laikais naujos religinės srovės pusės, kurios astovai idealu laikė viduramžinius, gilia krikščionybe pagrįstus stilius.
šios naujosios srovės sekėjai menininkai, pvz. Gaertner, Hase Vokietijoje, Schmidt Austrijoje, Barry ir Pugin Anglijoje ir Viollet-le-Duc Prancūzijoje, pradėjo vykdyti savo pažiūras praktikoje, suduodami gana sunkų smūgį neoklasicizmui, tačiau pilnai jo sunaikinti nepajėgia. Naujoji srovė, gavusi romantikos vardą, kartu su neoklasicizmu, viena šalia kitos, lieka beveik visą XIX a. Iš tų laikų turime ir neoromantinį ir neogotinį ir kitus neo-stilius, tačiau toli gražu tolimus nuo tikrųjų stilių tobulumo.
XIX a. gale ir XX a. atsiradusios naujos medžiagos, pvz. cementas, ir konstrukcijos, pvz. geležies betonas, o vėliau plieno betonas padarė tikrą perversmą statyboje, nes leido įkūnyti visokias meniškas formas, tuo būdu tų formų priklausomybė nuo konstrukcijos ir medžiagos pasida-
Pittsburgho universitetas JAV (XXa. pastatas)