rė visai nežymi. Todėl XX a. atsiradusioji statyboje naujoji srovė —• konstruktyvizmas, kai ¡net ir negražiausios konstruktyvinės dalys paliekamos visai atviros akiai, priveda prie meno smukimo, nes tuo būdu konstrukcijos ekonomiškumo dėliai darkomos pastato atskirų dalių tarpusa-vios proporcijos.
Grynai techniškai padidinus medžiagos atsparumą, buvo pamirštos natūraliai iš gamtos paimtos, per amžius ugdytos proporcijos, pvz. aukso padalinimas, nes to atsparumo padidėjimo akis visai nepastebėjo, o istorinių stilių laikais medžiagą ir jos atsparumą žinojo ir jautė.
XX a. buvo dar visa eilė ir kitų baindy-mų sukurti tam technikos amžiui būdingas architektūros formas. Iki absurdo prastinant trobesio masių formas, buvo prieita prie to, kad namai, ypač gyvenamieji, įgauna bedvasės dėžės formą, kurioje žmogus jaučiasi tikras technikos vergas. Buvo net mėginta statyti namus be I aukšto, ant stulpų, nes taip statyti, anot jų autorių, buvo „higieniskiau”, taigi atsirado kažkas panašu į paukščių lizdus.
Pagaliau buvo prieita net ir tokio absurdo, kurį galėtume pavadinti funkcionalizmu, kai trobesio fasado formos išreiškia pagrindinę to trobesio funkciją, pvz. bibliotekos fasado detalėse atvaizduojamos knygų eilės lentynose.
Naujas renesansas architektūroje yra būtinas ir, pagal istorinę analogiją, lauktinas.
A. Ohoisy Histoire de l’architec.ture 1899; A. Flet-cher A History oi Architecture 15 leid. 1950; J. Watterson Architecture. Five Thousand Years oi: Building 1950.
Architektūros orderiai (lot. ordo—tvarka) architektūroje reiškia kolonos ir jos palaikomo pastato dalies meninio traktavimo dėsniai. Graikų architektūra buvo nustačiusi vad. dorėnų, jonėnų ir lcorintė-nų orderius. Romos architektūra kiek pakeitė korintėnų orderį, 'ir tokia atmaina buvo pavadinta lcompostiniu orderiu, o pakeistas dorėnų orderis pavadintas Toskanos. Renesansinė architektūra juos irgi kiek pakeitė. Barokinė ir klasikinė architektūra taip pat vartojo klasikinius dekoratyvinius orderius ir nesilaikydavo jokių iš lanksto ¡nustatytų dėsnių be'i formų.
Architravas (pr. architrave), arba epis-tilius, architektūroje reiškia kolonų vainiką, apatinę dalį sijų, kolonomis perduodančių stogo svorį pamatams.
Archyvai išėjusių iš įstaigų arba asmenų raštinių apyvartos bylų, dokumentų, laiškų ir kt. rinkiniai, sudarą atskirą įstaigą. Seniausieji žinomi A. yra Babilono, E-gipto, Chatti. Kai kurios jų dalys dėl patvarios medžiagos (degintos molio plytelės Babilone ir Chatti) ar dėl sauso ir karšto klimato (Egipte) išliko ligi mūsų laikų. A. buvo steigiami taip pat senovės Graikijoje bei Romoje ir buvo skiriami ne Viau piliečių praktikos reikalams, bet ir praeities istoriniams dokumentams apsaugoti. Karai ir gaisrai juos sunaikino. Ankstyvųjų vid. amžių laikais savo A. turėjo popiežiai, paskiau vienuolynai ir kai kurie germanų valdovai. Nors dėl kilnojimo 'iš vietos į vietą, dėl gaisrų ir Vatikano A. nemaža nukentėjo, bet šiuo metu jis yra didžiausias vid. amžių A. Valstybinių A. seniausias yra Anglijos, kur yra aktų, siekiančių XII a. pradžią, o Prancūzijos inuo XIII a. pradžios. Iš XIV—XV a. išliko daug valstybinių, miestų ir kitų visuomeninių organizacijų A. Kurią šalį nukariavę, karaliai stengėsi savo globon paimti ir jų A. [Napoleonas 1810 pasiryžo sudaryti centrinį visų Europos valstybių A., sugabendamas į Paryžių Visų jo nukariautų šalių A. Vatikano, Ispanijos, Austrijos A. buvo jau ten suvežti, bet Napoleonui žlugus, kad ir su nuostoliais, buvo grąžinti. Nuo Didž. prancūzų revoliucijos laikų iškilo valstybinės A. centralizacijos idėja, kuri greit paplito beveik visoje Europoje. XIX a. A. surinkti dokumentai virto pagrindine istorijos mokslo medžiaga. Nuo to laiko daugumas tų A. ir pasidarė mokslininkams prieinami. Pripažinus jų didelę reikšmę mokslui, susirūpinta ir didesne jų apsauga nuo gaisrų, drėgmės ir kitų pavojų bei tinkamesnių jų sutvarkymu, pavedant juos tvarkyti archyvarams. Daugelis archyvinės medžiagos laikoma ir naujoviškose bibliotekose, jų rankraščių skyriuose. Per II Pasaulinį karą labai daug re'ikšmingų mokslui A. nukentėjo, kiti jų ir visai sudegė, kiti išsaugoti, paslėpus juos iš anksto apsaugotose nuo bombų požeminėse slėptuvėse. Iš svetimų A. ir Lietuvos mokslui reikšmingų minėtini: mokslininkams nuo 1881 prieinamas Vatikano A., kurio žymią Lietuvos istoriją liečiančią medžiagos dalį buvo išleidęs 1860—1864 A. Theiner (Vetera Monumentą Pioloniae et Lithuaniae); prieš II Pasaulinį karą ten dirbo prof. J. Totoraitis, paskelbęs periodikoje nemaža to A. medžiaga paremtų istorinių straipsnių, o II Pas. karui pasibaigus sistemingai tą Vatikano medžiagą kopijuoja prof. Z. Ivinskis. Lietuvos istorijai reikšmingos archivalijos yra ir Paryžiaus Ar-chives Nationales, Anglijoje British Museum. Visa Maž. Lietuvos istoriją liečianti medžiaga buvo sukoncentruota Karaliaučiaus Preussische Staatsarchiv, kuris II Pasaulinio karo metu buvo iškeltas į v. Vokietiją ir tuo būdu išsaugotas. Bet jo medžiaga Lietuvos istorikams buvo beveik visai neprieinama. Svarbiausiame Lenkijos