nedidelį vaidmenį. Jų daug Chacoje, o Pampa yra visai be medžių. Naudingų ir brangių mineralų randama sunkiai prieinamuose Anduose. Iškasama aukso, sidabro, vario, cino, akmens anglies ir naftos. Pramonė daugiausia verčiasi gyvulių ir javų produktų apdirbimu. Valstybinė santvarka. Veikia 1853 konstitucija su 1860, 1868, 1898 ir kt papildymais. A. yra jungtinė respublika, padalyta į 16 provincijų ir 7 teritorijas. Provincijos yra autonominės. Jos gyventojai išsirenka gubernatorius, vicegubernatorius, senatą ir parlamentą. Teritorijų gubernatorius skiria centro valdžia. Didesnieji miestai: Buenos Aires—sostinė, Rosario, Cordoba, La Pla-ta, Tucuman, Santa Fe, Bahia Blanca, Mendoza, Avellaneda. Viešoji kalba ispa-mų. Valstybės sienos nustatytos sutartimis: 1873 su Brazilija, 1878 su Paragvajumi, 1902 su Chile.
A. istorija. 1515 Diego de Solis užėmė Ispanijos vardu kraštą ties La Platos upės žiotimis, kurį 1512 pirmą kartą buvo atradę du portugalai ir kur gyveno kelios indėnų giminės, ispanų pavadintos Diagui-ta. 1535 pirmas ispanų gubernatorius (ade-lantado) Pedro de Mendoza įst. mst. Buenos Aires. 1555 gubernatorium paskirtas Miartinez de Irala nukariavo visą La Platos kraštą. 1620 ši kolonija turėjo tris provincijas: Tucumaną, Buenos Aires ir Paragvajų. 1776 jos buvo paverstos Uragva-jaus 'ir Bolivijos vicekaralyste su Buenos Aires sostine. 1808 Mariano Morenos vadovaujama kreolų partija sukilo prieš ispanus ir .1813 visą kraštą išvadavo. Bet sueu-ropėję sostinės gyventojai susidūrė su provincijomis, kuriose gyveno sumišę su indėnais baltieji (gauchos). Ir dėl to pirmasis 1813 I 31 steigiamasis susirinkimas neįstengė susitvarkyti. Tuo metu atskilo Uragva-jus ir Paragvajus. Naujas tautos susirinkimas paskelbė 1816 VII 9 susijungusių Rio de La Plata provincijų nepriklausomybę. Galutinai konstituciją paskelbė 1817 IV 30 Buenos Aires kongresas. Bet unitarijai ir toliau kovojo su federallstais, ir po ilgų kovų laimėjo. Unitarijų vadas Rivadavia tapo Buenos Aires generolu kapitonu ir visos federacijos prezidentu (.1826 XII 24 konstitucija). 1827 jis nuo pareigų atsisakė, o 1829 federalistų vadas Rosas pagrobė valdžią, 1830 tapo diktatorium 'ir ėmė kovoti su provincijomis. Prancūzija ir Anglija rėmė Paragvajų ir Uragvajų ir 1845 paskelbė Rosui karą. Jas palaikė 'ir Brazilija. 1849 Rosas susitaikė su Anglija, 1850 ir su Prancūzija, bet negalėdamas nuveikti pačios A., pabėgo i Europą. Jo nugalėtojui Uruquizai pagrobus valdžią, kova su provincijomis nenurimo. 1860 Buenos Aires su jomis susitaikė, bet 1861 jos vėl sukilo. Generolas Mitre sukilimą numalšino ir 1862 buvo išrinktas konfederacijos prezidentu. Provincijoms buvo palikta plati autonomija. Mitre kiek aptvarkė šalies finansus ir padėjo emigrantams kurdint'is A. Bet jam nepavyko provincijas sutaikinti su sostine. Jis pats 1865 pradėjo karą su Paragvajaus respublika. Kare dalyvavo ir A. sąjungininkai —Brazilija ir Uragvajus. 1876 taika labai nedaug padidino A. teritoriją ir neigiamai paveikė A. ūkinę ir kultūrinę būtį. Mitrės įpėdiniai — Sarmiente (1868), Avellaneda Roca (1880—1886) ir Celman (ligi 1890) daugiausia kreipė dėmesio į ūkio ir švietimo reikalus ir, be to, sustiprino federalisti-nius konstitucijos principus. Kai 1892 prezidentu buvo išrinktas Saenz Pena, tai valstybinės skolos pasiekė 49 mil. popierinių ir 407 mil. aukso dolerių. A. atsidūrė bankrote. Vyriausybei neišgalint šelpti savo šalininkų, prasidėjo pilietiniai karai. Be to, nuo 80-ųjų metų ėjo ginčai su Chile dėl sienų Patagonijoje. Su Chile susitaikyta 1898. Prezidentu vėl liko Roca. A. ginčus su Chile išsprendė 1899 JAV pasiuntinys ir 1902 Anglijos karalius Eduardas. Roque Saenz Penos (1910—1914) ir Hipo-l'ito Irigoyeno (1914 — 1922) prezidentavimo laikais įsigalėjo radikalų partija. Stambieji žemės savininkai buvo pažaboti, taip pat ir Buenos Aires patr’iciatui atstovaujantieji federalistai bei unitarai, ir buvo įvestas visuotinis balsavimas. 19.22 radikalų partija suskilo į Irigoyeno šalininkus-personalistus, ir jo priešininkus-antiperso-nal’istus, prezidento Alvearo (1922—1928) šalininkus. 1928 Irigoyen vėl buvo išrinktas prezidentu ir valdė ligi 1930. 1932 — 1938 Augustino P. Justo vyriausybei opoziciją sudarė konservatorių ir liberalų partijos bei revoliuciniai elementai. Po rinkimų radikalų lyderis Roberto Ortiz paliko prezidentu, bet dėl ligos pasitraukė ir konservatorius viceprezidentas Ramon G.
Argentinos sostinė Buenos Aires