tis) d h a t u m (— liet. dėtų), av. data padarytas (= liet. dėtas) ir kt. Daug daugiau randama žodyninių bendrybių.
Panašiai kaip kalboje, taip pat nemaža bendrybių bei panašybių pasitaiko ir šių padermių religijoje ir mitologijoje. Pvz. Rigvedoje skelbiama šventoji kosminė tvarKa Rita (Rta), kuri tuo pat metu yna ir moralinis įstatymas, iš esmės nesiskiria nuo avestinės A š o s. Tiek šen. indų, tiek iranėnų dievai kovoja su demonais ir juos nugali. Somos suinka, gryna arba maišyta su pienu ar kuo kitu, buvo šių abiejų padermių aukojama dievams, laikoma dievų gėralu ir net dievybe garbinama ir pan.
Tam tikros vėliau atsiradusios skirtybės aiškintinos laiko ir gyvenimo aplinkybėmis. šių laikų kalbotyroje, ypač europinėje, A. dažniausiai bendrai vad. indai ir iranėnai, kaip atskira indoeuropiečių šaka; tik vienų kitų (pvz. anglų amerikiečių) šiuo vardu kartais dar vad. ir indoeuropiečiai.
A. B. Keith Indian mythology ir A. Garney Ira-nian mythology — The Mythology of all races Vr 1917; Ch. Bartholomae Altiran. Woerterbuch 1904.
Arimaičių durpynas Šeduvos vi. Panevėžio aps. 60 ha ploto, 2,5 m gilumo.
Arimanas (dab. persų Ahriman, aves-t'iškai — Angra M a i n y u) Zaratustros religijoje piktybės pradas, su kuriuo nuolat kovoja gerybės pradas Ahura Mazda. Jis sukūrė tamsybes, kančias ir visokias inuodėmes ir trokšta pavergti Ahuros Maz-dos (Ormuzdo) ištikimuosius. A. padėjėjais yra šeši demonai — Aešma (pyktis), Aka Manah (piktoji valia), Bušyasta (tingėjimas), Apaoša (sausra) ir kt.
Arimas žemės dirbimo būdas. Plūgu (apverčiama 10—20 cm storio viršutinis žemės sluogsnis. Lygiose poslapėse vietose dažnai aria lysėmis, sumesdami dviejų pirmųjų vagų žemę į tiesų gūburėlį ir baigia išmestine. Figūrinis A. pradedamas nuo sklypo kraštų arba iš sklypo vidurio. A. tikslas yra žemės trupinimas bei žemės sluogsniu užvertimas gyvų augalų, jų likučių ar mėšlo, kad jie supūtų. Kartais A. vartojamas sėklai į žemę įterpti.
Arimaspai (gr. arimaspoi) graikų padavimais tai buvę š. Skitijos vienakiai gyventojai, kovoję su saugojančiais juos grifais. Žinias apie A. graikų ir romėnų geografai ir istorikai sėmė š legendinio graikų poeto Aristėjo epopėjos Arimaspėjos.
Arimatija, dabar Ramleh, Biblijos minimas Palestinos mst., pranašo Samuelio ir Kristų palaidojusio Juozapo tėviškė.
Ariminitim Italų Umbrijos senovės mst., dabartinis Rimini. Arinos Matto Grosso prov.. viak Brazilijoje, dešiniojo Amazonės intako Tapajos aukštupis. a. 680 km ilgio.
Ariobarzanes 1) A. I (363—-287 pr. Kr.) atplėšęs nuo Persijos Pontą jo karalius.
2) A. I (93—63 pr. Kr.) Kapadokijos karalius, už savo ištikimumą Romai vadintas Filoromeum — romėnų bičiuliu.
3) A. III 51—44 pr. Kr. buvęs Kapadokijos karaliumi, kurį laiką palaikęs Pompė-jų prieš Cezarį, paskiau su Cezariu susitaikęs; Cezariui žuvus, buvo paskelbtas Romos respublikos priešu ir nužudytas.
4) A. persų satrapas, kuris 40.000 kariuomenės priekyje 331 pr. Kr. neprileido Aleksandro Didžiojo prie Persijos sostinių Suzų ir Persopolio, bet vėliau, apeitas ma-kedonieč'ių iš šalies, kautynes pralaimėjo.
Ariogala miestelis Dubysos kairiajame krante, Kėdainių aps. Viena seniausių Žemaitijos istorinių vietų. Jau XVI a. Lietuvos metraštis vadina A. Vytenio tėviške, taigi laiko, kad Gedimino dinastija buvo kilusi iš Žemaitijos, iš A. Istoriniuose šaltiniuose minima jau 1253, Mindaugui užrašius Livonijos ordinui „Ere-galle medietatem”.
Nuo XIII a. pabaigos A. yra nuolatos minima kryžiuočių žygių prieš Žemaitiją aprašymuose, kur vadinama įvairiais vardais — Aragel, Eragelen, Erogel, Ero-geln, Erogelen ir kt. 1382 kryžiuočių maršalas Hattenstein buvo paėmęs A. pilį. XIV a. pradžioje A. buvo vieno Žemaitijos apskričio centras, paskiau Žemaitijos valsčiaus centras; XVI a. pabaigoje atskira seniūnija. 1640 Vladislovas IV suteikė miestelio teises su turgais ir prekymečiais. 1792 gavo miesto teises ir herbą — du kryžmai sudėtus kardus raudoname lauke. Tačiau XIX a. liko vien bžnk. Bažn^oia jau buvo įkurta XV a. pradžioje.
Ariogalos herbas
Ariogalos piliakalnis