Puslapis:LE01.djvu/263

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

Ari'on iš Lesbos, a. 620 pr. Kr. graikų kanklininkas ir poetas, Safos ir Alkajo amžininkas. Laikomas ditirambo kūrėju. He-rodotas pripasakojo įviairių legendų apie jo išsigiiibėjimą iš jūros ant delfino nugaros ir kt.; tai vėliau davė temų skulptoriams ir poetams.

Arionai Lietuvoje ir Lenkijoje. Arianiz-mo plėtimosi reiškinių galima pastebėti diar pirmoj XVI a. pusėje, kada Lietuvos ir Lenkijos bajorų visuomenei žymia dalimi protestantiškai nusiteikiant, iš Italijos, Šveicarijos ir Semigradijos ją savo laiškais ir raštais pasiekdavo ir Blandrata, Och'ino, Lėlius, Sozzini ir kt.; šie, be to, ir patys čia apsilankydavo. 1556 Petras Gonesius jau viešai pasisakė arionu ir gavo globėju Lietuvos didiką Kišką. Tuo pat laiku A. remia ir Mikalojus Radvila Juodasis. 1563 evangelikų sinodas Vilniuje pasisakė už A. ir kvietė lenkų evangelikus jais pasekti. Tačiau daugumas evangelikų pasisakė prieš A. ir kartu su katalikais stengėsi paveikti Žygimantą Augustą, kad šis juos iš valstybės pašalintų. Bet nuo to jį sulaikė popiežiaus nuncijus Commtevidani.

A. organizavosi čia savarankiškai, bet ilgai ir savo tarpe nesutardavo, kol čia atvyko 1579 Faustus Sozzini (čia 'išbuvęs ligi 1604). šis atskiru raštu į visas Lenkijos ir Lietuvos A. parapijas nesutikimus išlygino, išdėstęs savo mokslo pagrindus. Ilgainiui A. čia pradėta vadinti socinionais ir anabaptistais. Iš viso jie turėjo 73 parapijas, Lietuvoje bene tik dvi — Kėdainiuose ir Tauragėje. Lenkijoj?» A. centrais liko Pinčovas, Vengrovas ir ypač Rakovas su

1604—1637 čia veikusia akademine A. gimnazija. čia buvo spausdinamas ir daugumas A. raštų ir kasmet rinkosi jų generaliniai sinodai. Tačiau Varšuvos teismo sprendimu 1638 visos tos įstaigos buvo uždarytos už tai, kad tos mokyklos mokiniai buvo apmėtę akmenimis kryžių prie miesto vartų.

Lietuvoje A. plėtė Blandrata, taip pat ir buvęs Karaliaučiaus univ. prof. italas Stankar bei italas Lisman’ini, kuris, kaip Žygimanto Augusto kapelionas, dažnai Lietuvoje lankėsi. Dar čia pasižymėjo savo veikla ir lenkiškais raštais Martynas če-chianavičius, Simanas Budny, šumskietis Andrius Wiszowaty (bene Višautas) ir kt. Jie Lietuvoje veikė beveik išimtinai lenkų kalba, bet iš XVII a. pradžios Liubieniec-kio albume Pinčove išliko ir keli trumpi lietuviški tikybiniai įrašai iš 1617 — 1618, kuriuos ten buvo padarę atvykę iš Lietuvos spaustuvininkas Petras Blastus Kmita, arionų pamokslininkas Jonas Okelevičius, deltuviškis Elijas Gintautas, Kėdainių miestelėnas Stanislovas Burnevičius ir Andrius iš Rokiškio (pasirašęs Rakiska). Tik, matyti, tie jų lietuviški įrašai tebuvusi ten vien savotiška lenkams rodoma egzotika.

Dėl jų nusistatymo, ypač atsisakymo tarnauti valstybei ir vartoti ginklą, taip pat dėl tikybinių pažiūrų aštrumo, prieš juos nuolatos kildavo bajorų ir miestelėnų visuomenė. 1611 Vilniuje buvo nužudytas A. italas Franco, Varšuvoje Tiškevičius, 1647 Varšuvoje sudegintas Schlicht'ing. 1627 Liubline minia sunaikino A. bažnyčią. Laidojami A. buvo nuošaliose vietose, kurios ligi XIX a. daug kur buvo vadinamos A. kapais; vėliau taip vadinta ne vien tikruosius A. kapus, bet ir šiaip kiekvienus nešviestus kapus. Kadangi švedų karų metu daugelis Lenkijos ir Lietuvos A. palaikė švedus, tai 1658 seimas priėmė konstituciją, kad per trejus metus kiekvienas A., nepanorėjęs virsti kataliku, privalo savo turtą likviduoti ir apleisti kraštą. O tų trejų metų laikotarpyje, jiems draudžiama savo pamaldas laikyti ir dalyvauti viešajame gyvenime. 1659 seimas šį terminą sutrumpino ligi 1660 VII 10; tai patvirtino paskiau ir 1661 seimas. A. tuo tarpu kovojo už savo tikybos laisvę, bet buvo priversti apleisti tiek Lenkiją, tiek Lietuvą. Išeiviai prisiglaudė iš dalies Prūsuose, Boguslavo Radvilo paremti, bet daugiausia jų atsirado Olandijoje, kur Amsterdame 1656 jie išl. 10 tomų Bibliotheca Frat-rum Polonorum, 1685 Liubienieckio His-toria reformationis,1684 Sandiaus Bibliotheca Antitrinitariorum ir kt.

W. Krasinski Historical sketch of the reformation in Poland 1838—1840; A. Brueckner Rožnovviercy w Polsce 1906; T. Grabowski Ariane polscy 1906; Ch. 8. Stang Archivalia — Arch. Phil. III 1932.

Ariorat (gr. Ariarates) IV—I a. pr. Kr. ¿¿vynių Kapadokijos karalių vardas (dabartinėje Turkijoje, iš dalies Sirijoje ir Irake). I ir II A. dar neįstengė išlaisvinti Kapadokijos iš graikų valdžios, III A. apie 255 pr. Kr. buvo pirmasis nepriklausomas karalius, V turėjo pakelti daug karų, bet pasižymėjo filosofų ir poetų globa; jo žmona Laodikė praskynė kelią į sostą savo jaunesniajam sūnui A. VI, išžudydama 5 savo sūnus, bet ir pati dėl to minios nužudyta; IX A. 36 pr. Kr. taip pat buvo nužudytas. Po jo mirties Kapadokiją Romos vardu valdė Archelajus.

Arioso (it.) arijos būdu; operose ir oratorijos);« taip vadina nedidelę ariją.

Ariosti Achile (1660—1740) italų domininkonas, kompozitorius. 1695 parašė operą Dafne. 1698 pakviestas Berlynan, ten 1700 parašė operas La festa dėl imeneo ir Atis, paskiau Venecijoje Erifile ir La piu gloriosa fatica d’Ercole 1708, Vienoje Amor fra nemici. 1716 su Haendeliu ir Bononc'ini pakviestas Londonan muzikos akademijai steigti. 1723 ten parašė žymiausią savo operą Coriolano.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5547-0=5547 wiki spaudos ženklai).