Puslapis:LE01.djvu/276

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

gos vi., žvirbliai, Vilniaus aps.). Visi jie priskiriami pirmiesiems amžiams Kr. g. Prūsuose A. K. daugiausia aptikta Semboje ir iNotangoje. taip pat iš pirmųjų amžių Kr. g. Latvijoje terastas vienas II— III a. A. K.

Vid. geležies amžiuje (V-—VIII a.) A. K. dar labiau išplinta. Jų turime vak. Lietuvoje (Reketė, Salantų vi.), rytinėje (An-tasarė, Švenčionių vi., Rimšėnai, Vyšnia-vo vi.) ir Užnemunėje (Liepynai, Marijampolės vi.). Prūsuose V—VI a. A. K. daugumas koncentruojasi Semboie. Naujajame geležies amžiuje (800—1200 Kr. g.) arklio reikšmė mirusiųjų kulte ypatingai išryškėja. Vak. Lietuvoje arkliai laidojami ir tol'iau kartu su raitininku toje pačioje duobėje. Arklys nedeginamas, laidojamas su visa apranga ir papuošalais. Pvz. Nikėluose (Švėkšnos vi.) arklio nasruose aptikti geležiniai žąslai, ant kaklo žalv. vytinė antkaklė, po ja surasta drobės likučių ir medžio pėdsakų. Prie viršugalvio aptikta plonų suvyniotų žalv. skardel'ių ir įvijinių žiedų. Toje pačioje duobėje, 45 cm atstu nuo arklio, buvo palaidotas raitininkas su papuošalais ir ginklais. Be to, vyrų kapuose dažnai randama įdėtų žąslų, balno kilpų ir kitų arklio aprangos dalykų. Vid. Lietuvoje ištirta visa eilė A. K.: Veršvai (Raudondvario vi.), Pakapiai (Vendžiogalos vi), Graužiai (Josvainių vi.), Ruseiniai (Josvaininų vi.), Rlmaisai (Ramygalos vi.). A. K. vienur arkliai laidota šalia mirusiųjų žmonių, net toje pačioje duobėje, kitur atskiroje kapinyno dalyje. Arkliai laidota visada nedeginti, dažniausiai galvomis į vakarus. Daugumas arklių palaidoti kniūpsti ar net kiek paversti ant šono, pasitaiko palaidotų aukštininkų ir net stačių. Kartais vienoje duobėje randama nuo dviejų iki aštuonių arklių griaučių. Ir atskiruose A. K. arkliai laidojami rūpestingai su Visa apranga. Kai kurie A. K. išsiskiria ypatingu puošnumu. Kamanos išsagstytos sidabrinėmis ir žalvarinėmis plokštelėmis, žąslų laužtukai inkrustuoti sidabru ir variu, kauliniai laužtukai papuošti geometriniais raštais. Prie kamanų ar ant kaklo uždėti dideli ir maži žalvariniai žvagučiai. Po kaklu randama geležinių skambalų, o griaučių šonuose įvairios formos geležinių balno kilpų, labai dažnai klotų sidabru 'ir variu.

R. Lietuvoje ir toliau aptinkame A. K. pilkapiuose. Daugumoje vietų arkliai laidojami nedeginti tame pačiame pilkapyje kartu su žmonėmis, tačiau surasta keletas ir degintin'ių A. K. (šveicarai, Užsvieriai, Zieziulka).

Arklių laidojimo paprotys neišnyko ir ankstyvosios istorijos laikais. Prūsuose su šiuo papročiu ėmė kovoti kryžiuočių ordinas. 1249 II 7 Christburgo sutartyje rašoma, kad naujakrikštai pasižadėję, jog nei jie patys, nei jų palikuonys mirusiųjų nedeginsią ir nelaidosią kartu su jų žirgais, žmonėmis, ginklais, drabužiais ar kitomis brangenybėmis. Dlugošas apie XV a. žemaičius rašo, jog jie turėję miškuose židinius atskiroms giminėms ar namams, kur būdavę deginami giminių ir artimųjų palaikiai kartu su žirgais. Istoriniai šaltiniai kalba ir apie kunigaikščių laidojimą kartu su arkliais. Dlugošas rašo, kad Algirdas buvęs sudirgintas Kukovaičio miške, netoli Maišiagalos pilies ir kaimo kartu su geriausiu arkliu. Hermanas Wartbergietis priduria, kad Algirdas buvęs sudegintas su įvairiais daiktais ir 18 žirgų. Panašiai buvęs palaidotas ir Kęstutis 1382: kartu su juo buvę sudeginti arkliai ir kt.

J. Puzinas Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys 1938; M. Alseikaitė-Gimbutienė Arklių kapai Lietuvoje — Ateitis 1943.

Arklių lenktynės. Seniausios liaudžiai pasilinksminti suorganizuotos A. L. minimos Romoje imp. Severo (206—210 Kr. g.), laikais. Klasiškų zovados A. L. šalis yra Anglija. Kasmetinės A. L. ten minimos nuo 1226. A. L. suvaidino svarbų vaidmenį ark-lininkystėje, ypač grynakraujo anglų ark lio veislei išvesti. Tik laimėję A. L. arkliai galėjo būti vartojami veislei. Lenktynėms pasiruošti atliekama speciali mankšta. A. L. ruošiamos visose didesnėse valstybėse ir visur tai laikoma priemone arklininkys-tei skatinti ir gerinti. Be lenktynių zovada, yra plačiai paplitę ir risčios lenktynės. JAV A. L. sportas prasidėjo XVIII a. pradžioje.

Lietuvoje A. L. buvo žinomos Vilniuje nuo XIX a. 50-jų metų. Jos buvo rengiamos už Antakalnio priemiesčio, Pospieško-je. Raseiniuose drauge su arklių paroda 1860 buvo surengtos ir kaimo A. L. Rytų Lietuvoje apie Kamajus, Dusetas ir kt, žiemą ant ežerų būdavo A. L. risčia. Nepriklausomoje Lietuvoje A. L. būdavo ruošiamos ir Palangoje. Organizuotos A. L. Lietuvoje tebuvo 1923—1925 kavalerijos sportininkų mėginimai.

Arklių parodos Lietuvoje buvo ruošiamos tik bendrose žemės ūkio ir gyvulininkystės parodose. Pirmą kartą A. P. buvo suruošta Raseiniuose, žemaičiuose, 1860 ir paskui kurį laiką buvo daromos kasmet.

Arklių „plaukas” pareina nuo odos spalvos, ypač nuo jų plaukų spalvos. Plaukai būva 5 pagrindinių spalvų: juodi (juodis), bėri (bėris), sarti (sartis), palši (palšis), balti (baltis). Kiti skirsto arklius bėriais ir sarčiais, balčiais, širmiais (širvis, šyvis), juodbėriais, juodžiais, briedplaukiais (sartas su širviu), palšiais, sarčiais, rečiau

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5472-0=5472 wiki spaudos ženklai).