žymiausių A. L. poetų Sajat Nova iš Tbilisi (m. 1795). Chačatur Abovian (1806— 1846) Tbilisi parašė apysaką Verk Hayas-tani (Armėnijos ašaros, išsp. 1858). Abovi-anui, kuris studijavo Tartu un'iv. darė įtakos romantinė vokiečių poezija. Lazarevo 'instituto prof. Steponas Nazarjanc (1812— 1879) ,1858—1864 leido žurnalą Hiusisap-
hail (šiaurės Pašvaistė), Virtusi armėnų kultūrinio ir literatūrinio sąjūdžio centru. Nazarjanco darbą tęsė Tbilisi J. Arcruni (1845—1892), nuo 1872 leidęs Mšak. Pasireiškė poetai M. Nabaldjan, Rafael Patkan-jan (1830—1892), Sembat Šah Aziz, A. Ca-turjan, Dodochian, O. Ovanizjan, O. Tuma-nian, parašęs poemą Anus, A. Isaakjan, A. Ieracanjan, V. Terjan ir kt. Apysakų srityje iškilo žymiausias armėnų rašytojas Rafffi (tikra pavardė Akopas Melik Akop-jan, (1835-1888) Dželaleddin, Samuel, Da-vid Bėk ir kt. apysakų autorius. Perč Pro-šjan (1837-1907) išsp. apysakas: Sos, Vorti-rer, ir kt., Širvanadzė (tikrai A. Movsejan), paršęs Arsen Dunalksjen, Cavagar ir kt., Papazian, Gazaros Agajan (m. 1911), šant Namaljan, Š. Melik šachnazarjanc, A. Ago-ronjan, išsp. apysaką Falag Vurguni 1892 ir kt. Dramos literatūroje iškilo Gabrielis Sundukjan (1825—1912) autorius dramos Pepo ir kt. Vakarų armėnų literatūrai darė žymią įtaką prancūzų ir iš dalies 'italų literatūra. Turkijos Armėnioje apie pusę XIX a. veikė Mrktič Chrimian. Konstantinopolyje kūrė lyrikas Mrktič Rešiktaš-lian (1828—1868), kurio poezijoje atsispindėjo 1862 armėnų sukilimo motyvai. Ten pat gyveno lyrikas Petras Durjan (Turjan, 1851—1872), poetė Sibil 'ir kt. Prancūzijoje gyveno čabanjan (g. 1872), istorinius romanus rašė D7erenc (tikra pavardė šiš-manian 1822—1888), rašytoja Diusab (Tiu-sabi) rašė apysakas, satyrikas Akopas Pa-ronjan (Baronjan, 1840—1891) ir kt. Bolševikų okupuotoje Armėniioie. kad ir išaugo eilė gabių rašytojų, bet jie priversti rašyti vien politinius pamfletus, savo talentą palaidojo ir nedavė nei vieno vardo, kuris galėtų A. L. praturtinti.
H. Abeghian Das armenische Volksopos 1940;
B. Thorossian Histoire de la literature Armenien 1951.
Armėnų menas. Architektūra. Pirm;eji A. M. proistoriniai paminklai priskiriami Maž. Azijos ir š. Kaukazo ciklui, Užkaukaz'io šumerų civilizacijai. Uru srityje matomas šių dviejų civilizacijų ryšys. Antrajame tūkstantmetyje pr. Kr. įsibrovę Armėnijon hetitai suartino A. M. su Karkemišo ir š. Sirijos menu. Romėnai taip pat paliko č>a keletą savo meno paminklų, pvz. Baš Garni šventovę, kurios forma yra lygi Nimes Prancūzijoje romėnų šventovės formai. Krikščiolškojo A. M. pradžia V a. Pirmieji šios rūšies armėnų pastatai yra atnešti iš Sirijos, bazilikinio tipo. Toliau veikė klasikinės tradicijos, kurių vyraujanti savybė, atsiradusi čia dar prieš arabų architektūros formavimąsi, pasagos pavidalo arka. Į pabaigą VI a. bazilikinis planas išnyksta, o jo vietoje atsiranda keturlapis arba rotonda. Visos pastato dalys grupuojamos aplink bonią, kurią palaiko keturios šoninės. Viso pastato slėgimo centrai griežtai ir elastingai paskirstyti, jo išorės forma stereometriškai kryžminė, daugiakampė arba apskrita. Viršuje iškyla bonia ir jos smailusis stogas. Tos sakralinės architektūros būdingiausias pavyzdys šv. Ripsimės ir šv. Gajanės bažn. Ečmiadzine. Nuo X a. architektūra derina kompiliacinį ir bazilikinį planą. Prie kompiliacinio plano pristatomos trys navos, ir tuo būdu katedros plotas praplečiamas (Ano, Marmašeno katedros). Pradžioje pastato forma yra pailga, paskiau artėja į kvadratą (Hahpate, Sanahine). Statybai vartojo masyvius akmenis, išorės pagražinimams plytas, junginiui vartojo stiprią kaip cementas medžiagą. Tuo būdu visas pastatas buvo sulipdomas į vieną neišardomos masės gabalą. Bet išorės dekoracijos niūrios. Tik langai ir portalai kartais būdavo grakščios, beveik ornamentinės formos. XII ir XIII a. prieš portalą statyta didelis prieangis, kurio skliautai rėmėsi į besikertančias didžiules arkas.
Skulptūra. Pirmieji skulptūros paminklai yra V a. primityvūs antkapiai, pasisavintomis iš hetitų reljefų temomis. Neretai senovės šumerų vaizdai pakeičiami krikščioniška ikonografija, pvz. Chari-gos antkapyje Gilgamešas kovojąs su liūtu, virto Danieliumi liūtų .narve. Monu-mentalinė skulptūra atsirado VII a. Jai ryški klasikinės romėnų ir senovės rytų skulptūros įtaka. Zvartnoce randamas romėnų erelis ir senovės chaldėjų žvėrių figūros. Tačiau armėnų menininkai greitai atsipalaidavo nuo graikų-romėnų įtakos ir grįžo į savo praeitį. Menininkai atsisakė klasikinio kanono ir pradėjo vartoti senovines ornamento formas. Atsirado sassani-dų raiteliai, sassanidų motyvai, paukščiai, įvairūs dokumentai. Menininkas nesibijojo iškreipti vaizdų ir ieškojo savaimingų formų su ryškiais mimikos efektais. Tai suartino armėnų skulptūrą su romėnų. Labiausiai žinomi tos skulptūros paminklai yra An'i, Akthamar Amaghu ir kt.
A. vaizduojamoji skulptūra dažniausiai yra susijusi su architektūra. Ji pabrėžia kapitelius ir frizus, atbaigia viršutinę angos dalį ir tuo būdu architektūroje vaidina dekoratyvinį vaidmenį. Grynai ornamentinė plastika plinta ypač antkapiuose. Arabų įtakos veikiamas piešinys darosi sudėtingesnis ir virsta daugiakampių sistema. Dekoratorius virsta geometru, menas — matematika.