Bizantija smarkiai išplėtė savo valdžią ir įtaką, rytuose pavergdama arabus, įveikdama Bulgariją, krikštydama rusus. Ji rėmėsi labiausiai armėnų kariais ir glaudžiai bendradarbiavo su Bagratidų valdoma Armėnija.
Armėnų kalba turi daug įvairių tarmių, kurių tarpe yra dvi pagrindinės: rytų Užkaukazėje bei Irane ir vakarų Maž. Azijoje bei Europos armėnii kolonijose. Abidvi grupės XIX a. sudarė savo atskiras rašomąsias kalbas, kurių pirmajai pagrindą davė Tbilisi tarmė, o antnajai Konstantinopolio. Senovinė A. K., vad. grabar — raštų kalba, nuo V a. Kr. g. turi bažnytinių ir pasaulinių raštų paminklų. Viduramžių VIII—XIV a. A. K. žinomia tiktai iš Kili-kijos Armėnijos valstybės raštų dokumentų. A. K. priklauso indoeuropiečių kalbų grupei, bet prisiėmusi daug graikiškų, si-riškų Ir persiškų skolinių tiek nuo savo pirmojo šaltinio nutolo, kad buvo laikoma viena iranėnų tarme. Be to, ir šiaip jos garsai yra žymiai apkitę. Artimesnių giminystės santykių A. K. turi su graikų, rytuose su indų iranėnų, šiaurėje su baltų, slavų kalbomis.
A. Meillet Esquise d’une grammaire comparée de 1’.Arménien classique 2 leid. 1936: H. Huebschmann Aimenische Grammatik 1895—1897.
Armėnų literatūra. Senoji A. L. Apie jų poetinę kūrybą ir raštus ligi IV a. žinoma tik iš V a. rašytojų paminėjimų. Tai buvo oficialūs metraščiai, padavimai ir epinės giesmės. Išlikę senosios A. L. paminklai siekia V a., kada 402—406 buvo sudarytas armėnų raidynas ir Konstantinopolyje, Aleksandrijoje, Antiochijoje mokyti armėnai pradėjo versti iš graikų ir si-rų kalbų į savo kalbą įvairius raštus, šis laiko tarpas laikomas A. L. aukso amžiumi. Jau Grigalius švietėjas IV a. pradžioje armėniškai išvertė maldas, o Sahak Didysis (m. 438), Mesrop (m. 448) ir jų mokiniai išvertė Bibliją. Jų vertimas (išspausdintas 1666) virto geriausiu rašto kalbos (grabar) paminklu, o pati grabar kalba nuo XII—XIV a. gauna rungtis su vid. amžių kalba, nuo XV a. ir su naująja A. kalba. Bei mokslinėje ir meninėje literatūroje ji išliko ligi XIX a., o bažnytinėje ligi šių laikų. Tuo laiku tikybinei literatūrai atstovauja Eznikas iš Kolbos, Chrizos-tomas, Euzebijus, Ireniejus, Efraimas iš Sirijos ir kt. Dovydas Angaht vertė Aristotelį, Agathangelos, Faustus iš Bizantijos, Lazarius iš Farpos, Elišė ir ypač Mozė Chorenatsi (m.487) rašė kronikas. VI—VII a., ypač dėl persų draudimo armėnams mokytis graikų mokyklose, literatūrinis sąjūdis kiek apsilpsta, o paskiau kiek atsigauna armėnams patekus arabų valdžion bei vėliau atgavus ir dalinę nepriklausomybę. Žinomi VII—VIII a. istorikai: Mamikonian, Sebeos, Levondas; teologai: katholikos Sa- hak III, Odrneaci, Sinnean ir kt. X ir XI a. istorikai: katholikos Jonas VI, T. Arcruni, Mozė Kalankatuk, S. Asol'ik ir kt.; teologai: Chozrov Didysis, Grigalius Magister, Vachram Vkajaser ir kt. Tikybiniai poetai: Grigalius iš Narekos (951—1003), katholikos Petras II Getdardz.
XII a. laikomas A. L. sidabro amžiumi, palaikomu Rubenidų valdžios Kilikijoje. Tuo laiku iškilo teologai ir tikybiniai poetai Nerses Klaietsi ir Nerses Lambronatsi, istorikai: Sarkavag, Motiejus iš Edesos, pasakėčių autorius Mechitar Koš. XIII a. istorikas, teologas ir pasakėčių autorius Vardan Didysis, Kirakos iš Gadzako, Malakiją, Mechtar iš Erivanės, katholikos S. Orbelean, kariuomenės vadas Sembat Pat-pič ir kt. XIV a. paskutinei armėnų valstybei, Kilikijai, sugriuvus, smunka ir A. L. ir virsta vien retorika. Tebeminimi dar teologas ir astronomas J. Erznkatsi (m. 1320), XV a. Kirakos Ernzkatsi, Tomas iš Metsopos, XVI a. poetai: Grigalius iš Ak-tamaros, Jonas Thulkurantsi ir kt., kurie rašo jau armėnų šnekamąja kalba. Daugelis senosios A. L. rankraščių žuvo, o išlikę ne visi yra tinkamai ištirti. Pirmoji armėnų spaustuvė įkurta 1565 Venecijoje, kita 1584 Romoje; joms tačiau trūko rankraščių spausdinti.
Naujoji A. L. XVII—XVIII a. ima reikštis Naujojoje Džulfoje, Madrase Indijoje, Venecijoje, Amsterdame, Lvive ir kt. Ečmiadzino vyskupas Steponas Roški 'iš Ukrainos paliko rankraščiu armėnų-loty-nų-lenkų kalbų žodyną. Lvivo armėnų vysk. Astvardzadur Nerzesovič 1695 išsp.: Lexicon latlno-armenicum. Lemiamos A. L. augimui reikšmės šiuo laiku turėjo 1717 Venecijoje, San-Lazzaro saloje, Mechitaro Sebastatsi (1676—1749) įst. mechitaristų vienuolija, kuri rinko rankraščius, versdavo, rašydavo ir spausdindavo knygas, ruošė gramatikas, žodynus ir kt. ir tuo būdu virto tautiniu armėnų mokslo ir literatūros centru. Iš jos išėjo istorikas M. čam-čian, Luką Irtdžidžian, kalbininkas Auge-rian, poetai: Iliados vertėjas Arsen Bagra-tuni (m. 1861), parašęs poemą Hayak, poemos Avarajo autorius Levonda Ališan (1820—1901), literatūros istorikas Sukia Somali ir kt. Pradėtas mechitaristų tautinis A. L. atgijimas rado atbalsį ir kitose armėnų kolonijose, tik jau daug vėliau, pvz. Trieste, Vienoje, Smirnoje, Konstantinopolyje, Paryžiuje ir kt. Silpniau jis pasireiškė Turkijos Armėnijoje. Bet Rusijos okupuotoje Armėnijoje ir Rusijos armėnų kolonijose Maskvoje (čia jį paveikė ir La-zarevo įst. rytų kalbų institutas), taip pat Tbilisi, tas tautinis atgijimas pasireiškė rytų armėnų literatūra (Turkijos Armėnijoje, priešingai, A. L. reiškėsi vakarų armėnų kalba). Dar prieš tai išgarsėjo vienas