jų krašto pavadinimas Haiastan (Biblijoje Thogarma). Aleksandras Makedonietis, sugriovęs Persijos imperiją, nukariavo kartu ir A. Jam mirus, ją valdė Seleukida'i. 190 pr. Kr. Artaksijas buvo įsteigęs Arakso upyne nepriklausomą Didžiąją A., o Zaria-dns Mažąją A. Didžioji A. 166 pr. Kr. tapo Antiocho IV Epifanio vasaline valstybe. 150 ją pavergė partų karalius Mithridates I. Tigranis I (94—56) ją išvadavo ir dar prie jos prijungė Mesopotamiją, Kapadokiją ir Siriją. 69 pr. Kr. Lucullus, o paskiau Pom-pėjus nuveikė Tigranį. Tigranio sūnus Ar-tavazdas I (56—30) buvo Antonijaus paimtas nelaisvėn, ir romėnai pradėjo kovoti dėl A. su partais. Traianus (114—116 Kr. g. ) prijungė ją prie Romos imperijos, o Gordianus 242 Kr. g. ją atidavė Sassanidui šapurui I. 286 A. vėl atiteko romėnams, ir tuo laiku Grigalius švietėjas ją sukrikščionino. 387 Kr. g. A. pasidalino romėnai su persais. 636 įsibrovė arabai. Tik Ashotui I (859—890) ir jo įsteigtai Bagratidų dinastijai pavyko atgaivinti Didžiąją A., kuri betgi liko vasaline kalifato karalija. 1080 jos dalį pasisavino Bizantija, o kitą turkai seldžukai. XIII a. A. baisiai apiplėšė mongolai, 1390 Timuras. 1487—1473 A. valdė turkmėnai, 1507—1514 šiitų sultonas Is-miailas. 1514 osmanų sultonas Šėlimas I A. prijungė prie Turkijos. 1828 Rusija atėmė iš Turkijos šiaurės A. dalį, 1878 Karšo ir Batumo sritis. Po I Pasaulinio karo 1918 A. tapo savarankiška respublika, bet 1921 ją užgrobė bolševikinė Rusija.
Mažąją A. pirma nukariavo Ponto karalius Mithridates, 70 Kr. g. Vespasianus, 163 arabai, 725 susigrąžino Bizantija. 801 Bagratidas Rubenas pavertė Mažąją A. nepriklausoma karalija ir prijungė prie jos dar Kilikiją ir Kapodistriją. Netrukus čia susiformavo ir kitos mažesnės valstybės. XIII a. kraštą pavergė seldžukai, 1256 mongolai, 1375 Egipto sultonas šaaban II, 1403 įsibrovė turkmėnai. 1514 nukiariavo Šėlimas I ir turkų valdžioje ji liko ligi šių laikų, nors visą laiką čia ėjo kovos tarp krikščionių armėnų ir mahometonų, ypač kurdų.
Gregor History of Armenia 1897; J. Morgan His-toire du peuple armenien 1919; K. J. Basmadjan Histoire moderne dės Armeniens 2 leid. 1922; J. Lepsius Der Todesgang d. armenisehen Volkes 1930; R. Groiisset Histoire de 1’Armenie 1947.
Armentieres š. Prancūzijos (Flandrijos) mst. 30.000 gyv. (1948). Ligi XVIII a. buvo plačiai išgarsėjęs skarų fiabrikais. Dabarties metu žymus tekstilės pramonės centras.
Armėnų bažnyčia. Armėnų tradicija, Armėnijon krikščionybę atnešė apaštalai Baltramiejus, Simonas, Judas ir Tadas. II ir III a. jau buvo A. daug krikščionių bendruomenių. A. tikrasis apaštalas buvo Grigalius švietėjas, a. 295 atvertęs į krikščionybę Tiridatą III, kuris buvo išvadavęs ar- mėnus iš persų jungo. Grigalius buvo pakeltas pirmuoju A. vyskupu. A. valdovas Pap (367—374) A. bažnyčią padarė nepriklausomą Kapadokijai. Dėl to šv. Bazilijus buvo paskelbęs A. bažnyčiai anatemą. Bet nuo to laiko A. bažnyčia buvo savarankiška ir graikų bažnyčiai nepriklausė. Nuo 387, kada persai užėmė A., pradėjo smukti ir kultūra ir krikščionybė. Tam smukimui sustabdyti A. bažnyčios vyriausioji galva Sahak Didysis kartu su armėnų rašto su-galvotoju Mesropu išvertė armėniškai Bibliją, nustatė bažnytinės armėnų kalbos principus ir tuo būdu pagrindė A. literatūrą. Praėjus kruvinam V a. krikščionių persekiojimų laikotarpiui, armėnai 451 ir 484 religinėse kovose išsikovojo sau religijos laisvę. Po 506 ir 554 Dvino sinodų A. bažnyčia virto monofizitine, ir vėliau tik dalis grįžo į vienybę su Roma. Nuo 1828 nemaža atsirado A. ir protestantų.
A. dabar yna dvi pagrindinės bažnyčios. Tautinė armėnų bažnyčia nuo Grigaliaus švietėjo vardo vadinama g r i-galine, yra monofizitinė ir turi a. 3 mil. šalininkų tiek pačioje Armėnijoje, tiek ir svetur, kur gyvena armėnų. Jos vyriausioji bažnyčios galva (katholikos) gyvena Ečmiadzine (SSSR). Bažnytinė kalba yra senovinė armėnų.
Katalikų armėnų bažny-č i a yra susijungusi su Roma, bet turi savo armėniškąją liturgiją, bažnytinę kalbą ir hierarchiją. .Nuo pop. Grigaliaus VII laikų buvo daromi nuolatiniai bandymai sujungti su Roma armėnus monofizitus, tačiau nors kai kurie A. valdovai ir bažnyčios galvos (katholikos) ir buvo priėmę Romos katalikų tikėjimą, bet tas dviejų bažnyčių atskirumas išliko ligi šiol. 1701 įsikūrus mechitaristams, 1705 Libanone antonionams, armėnų katalikų religinis ir literatūrinis gyvenimas atgijo iš naujo. Tačiau dėl krikščionių armėnų nuolatinių persekiojimų, kurie prasidėję XV a., tęsėsi net ligi dabar, katalikų A. skaičius smarkiai sumažėjo, ir iš buvusių kadaise 20 vyskupijų po I Pasaulinio karo teliko 3. 1928 Armėnijos vyskupų sinodas Romoje hierarchiją iš naujo pertvarkė.
A. Abrahamian The Church and Faith of Armenia 1920; Donald Hittwater The Cnristian Churches of the East 1947—1948; K. Algermissen Konfessionskun-de 6 leid. 1950.
Armėnų dinastija Bizantijoje. Leonas V (813—820) buvo pirmas armėnas Bizantijos valdovas, tačiau tik Vosylius I (867— 886) pradėjo armėnų dinastiją Konstantinopolyje, kuri valdė Bizantiją inuo 886 ligi 1055. Tlai dinastijai priklausė: Leonas VI, Konstantinas VII, Romanas II, Nikiforas II Foką (ne armėnas, bet kapadokietis), Jonas I Cimischius, Vosylius II, Konstantinas VIII, Romanas III, Mykolas IV ir Konstantinas IX. šios dinastijos valdoma