Armatorius (lot. armator - ginkluotojas) 1) bendra prasme laivo rūpintojas kelionei, darąs sutartį su kapitonu, įgula, pirkliais, keleiviais ir t. t., atsakąs savo turtu už galimus kelionėje nuostolius.
2) XII—XVIII a. laivo savininkas arba laivo nuomotojas, susitaręs su vyriausybe, laivą apginkluodavo, kovodavo su priešo laivais arba dalyvaudavo jų gaudyme. A. buvo vad. korsarais ar kaperais. Jie buvo plačiai žinomi ligi XVIII a. ir net kurį laiką XIX a. Ilgainiui prilygo plėšikams jūrose, taigi piratams. .1856 Paryžiaus tarpt, konferencija A. panaikino, bet 1879-1880 kai kuriose P .Amerikos vastybėse jie dar tebebuvo.
Armatūra (lot. įtaisymas) technikoje tai, kas sustiprina, apsaugo, galutinai aprūpina atitinkamą įtaisą, pvz. garo katilų papildomoji aparatūra sudaro A.: termometrai, manometrai, apsaugos vožtuvas ir kt.; betonui sustiprinti — pridėta geležies viela ir štangos. A. yra ir elektros lemputės papildomieji prietaisai.
Armavir 1) senosios Armėnijos sostinė, įk. 198 pr. Kr. ir a. 180 Kr. g. pakeista Ar-taksatos mst.
2) š. Kaukazo mst. per 80.000 gyv. Ketaus liejyklos, tabako gaminiai.
Armelis Utenos aps., Degučių vi. ež. 850 m ilgio, ligi 300 m platumo, a. 25 ha ploto.
Armellini Miriano (1852—1896) krikščioniškosios archeologijos Romoje prof., daug nusipelnęs tyrinėjant katakombas, aptikęs ten kankinių Felicissimo ir Agap'i-to kapus. Išsp. Le chiese di Roma 1887 ir kt.
Armėną Kauno aps. Seredžiaus ir Veliuonos vi. upė, deš. Nemuno intakas, 17 km ilgio, įteka į Nemuną 3 km žemiau Seredžiaus. Baseino plotas 65 km2. Kairysis intakas Armenukas.
Armėnai sena indoeuropiečių kalbos grupės tauta, gyvenanti Armėnijoje, Kuros ir Arakso upyne, visuose Kaukazo kraštuose, Ukrainoje, Vengrijoje, Konstantinopolyje ir daugelyje kt. Turkijos miestų, Balkanų valstybėse, Sirijoje, Egipte, š. Amerikoje. Armėnijos teritorijoje per 1% mil. gyv. A. prieš I Pasaulinį karą buvo priskaitoma a. 4% mil. Jau XI a. A. išeiviai buvo įsikūrę Kryme ir Ukrainoje, iš kur XIII a. buvo pasiekę Haličo Rusę, dabartinę vak. Uk. rainą ir Podolę. XIV a. ten atsirado :r naujų ateivių A.
- K. Aslan Armenia and the Armenians 1920; Kherurnian Les Armeniens, Rače, origines 1943.
Armėnija. A. yra aukščiausia siaura dalis kalnų ir stepių srities, kuri traukiasi nuo vid. Azijos į p. r. Europą, tarp Maž. Azijos, Irano ir Rusijos, siekdama Kaspijos ir Juodąsias jūras ir Persų įlanką. Plačiosios A. teritorijon įeina dar Azerbei-džano prov. Irane, Van, Bitlis, Erzerum, Diarberkr, Sivas ir Charput Vilajetai Turkijoje. Mažąja A. laikoma dar Adana ir Trapezud Maž. Azijos Turkijoje. Iš seniausių laikų per A. teritoriją ėjo įvairūs klajokliai, vėliau buvo iš tolimųjų Rytų gabenamos į Vakarus įvairios indų ir kinų prekės. Dalis A., iš Viso apie 39.000 km2 su 1.300.000 gyv. Ereveno, Aleksandropolio ir kt. mst. yra Rusijos okupuota, šiaip visas etnografinis A. plotas apima 357.000 km-’ , bet niekados nesudarydavo atskiros valstybės.
Paviršių sudaro uolėta plokštakalnė. Nuo jūros ją atskiria pliki kalnai. Vasaros trumpos ir karštos, žiemos ilgos ir šaltos. Daugiausia stepės. Plačiojoj A. yra ežerai: Sevanga, Van, Urmia; kalnai: Didysis Araratas 5198 m, Mažasis Araratas 3915 m. Upės: Kūra ir Arak teka į Kaspijos jūrą, Tigras ir Eufratas į Persų įlanką. A. gyventojai verčiasi daugiausia gyvulininkyste, augindami avis, ožkas, karves, arklius, asilėnus, asilus ir kupranugarius. Daugiausia išvežama gyvulių odų ir vilnos. Į pietus atkreiptuose šlaituose auga ir medvil-inė, ryžiai ir kt. Kalnuose jau iš senų laikų randama vario, paskutiniu metu rasta naftos. Susisiekimą apsunkina krašto kal-nuotumas. Tik vienas geležinkelis eina per Rusijos okupuotą A. teritoriją. Žinomi du vilkstinių keliai, kurių vienas eina per Erzerumą į Trapezundą, o kitas per Eriva-nį į Tbilisį.
A. gyventojai yra alarodų rasės ir manoma, kad jie yra senovės Urartu krašto ehaldai, sumišę su indoeuropiečiais. Iš šiaurės į A. jau seniai atvyko kurdai, kurie tačiau su armėnais nesusimaišė. Vid. amžiais r. A. dalyje įsikūrė totorių, kurie vietiniams žmonėms buvo primetę turkų kalbą. šių tautų rasių ir kultūrų mišinys sukeldavo savitarpio kovas, sutrukdžiusias jų politinį sustiprėjimą. Armėnai anksčiau už kitus priėmė krikščionybę. Kurdai priėmė mahometonų tikėjimą. Daugelis armėnų labiausiai dėl turkų persekiojimų emigravo svetur. 1829 ir 1871 rusų turkų karų metu daug jų išsikraustė į Rusijos valdomą A., bet daug jų emigravo Amerikon, kur jų šiuo metu priskaitoma a. 200.000. Per I Pasaulinį karą turkai išžudė per 1 mil. vyrų, vaikų ir moterų. 1918 dalis A. (viso a. 100.000 km2, su 2,5 mil. gyv.) pasiskelbė inepriklausoma respublika su sostine Eri-vaniu, kuri po dviejų metų buvo ir Tautų Sąjungos pripažinta.
A. istorija. Jau apie 3000 pr. Kr. babiloniečių užrašai mini Armėnijoje krašto karalių Kut'i. Vėliau į A. įsibrovė heti-tai. Su jais XIII-IX a. kovojo Asirija. Apie 650 pr. Kr. į A. įsibrovė kiti Indoeuropiečiai ir susimaišė su vietiniais gyventojais. Apie 550 pavergė persai. Medai vadino A. armėnų kraštu, o patys armėnai save vadino hai, haik; iš to atsirado ir persiškas