spekuliatyvinė. Astronomai buvo filosofai, kuriems labiausiai rūpėjo pasaulėvaizdžio išaiškinimas. Visų pirma čia atstovaujama Thales, Anaksimeno ir Anaksimandro vad. jonėnų mokykla ir antra pagrįsta Pitagoro. Thales teisingai įspėjo saulės užtemimą 585 pr. Kr. Anaksimandres laikė žemę plokščią, bet skelbė, kad ji erdvėje laikosi be atramos. Pitagores pirmas nustatė, kad žemė yra apvali, o po jo Filolaes, Ekfantes ir Hiketes nustatė žemės sukimąsi. Pagaliau Aristarchos iš Samoso sukūrė Visai artimą Koperniko sistemai pasaulėvaizdį. He-raklites iš Ponto teigė, be to, kad planetos, be žemės, sukasi aplink saulę. Tačiau ši Aristarcho pažiūra neprigijo, kadangi daugumas, ypač vėlesnių laikų filosofų, laikėsi senos pažiūros, kad žemė nejuda, esanti pasaulio centre, o kiti dangaus kūnai skrieja aplink ją. Eudoksos iš Kn'idos, remdamasis ta geocentrine sistema, buvo sugalvojęs metodą planetų judėjimui tyrinėti. Aristotelis išdėstė geocentrinį pasaulėvaizdį, griežtai atmetęs nuomonę, kad žemė gali judėti. III a. pr. Kr. A. mokslo centru virto Aleksandrija. Buvo patobulinti stebėjimo metodai ir įrankiai, vartojant dioptras, armilą, trivetrą, astroliabijas ir kt. Graikų astronomai Egipte įvykdė pirmą žemės matavimą. Aristarchos pirmas išmatavo mėnulio atstumą nuo žemės; mėgino išmatuoti ir saulės atstumą. Hyppar-chos sustatė žvaigždžių katalogą, atrado, ištyrė regimąjį saulės ir mėnulio judėjimą, nustatė tikslų metų bei mėnesio ilgumą 'ir metodą užtemimams įspėti. Iš tų jo darbų
žymesnės pietų dangaus žvaigždės