Asveja Ukmergės aps., Giedraičių vl. ir Vilniaus aps., Pabradės vl. ež., išsitiesęs iš š. vak. į p. rytus per 22,5 km. Ilgiausias Lietuvoje ež. Plotas 956 ha, perimetras 66,5 km, vid. platumas 320 m. Vietomis ež. siaurėja ligi 50 m. Plačiausia vieta 700 m. Į A. įteka Kirna, Baloša, išteka Dubingė. Ežere yra 4 salos. Penktoji, vad. Pilies sala, susijungė su krantu. Joje buvo Radvilų pilis. Giliausia ež. vieta 42 m. Susisiekimui palaikyti keliose vietose yra įtaisyti keltai, o ties Dubingių pilies kalnu yra medinis tiltas.
Aš filosofijoje pirmykštis sąmonės duomuo, kuris gali būti apibrėžtas tik tai nurodant jo santykius su kitais sąmonės momentais. Aktingas sąmonės centras ne tik turįs santykį su visais jos turiniais, bet ir jųjų pagrindinės vienybės bei tvarkingumo sąlyga. Aš pasireiškia: 1) sąmonės reflektavimu: visi jos vyksmai (mintys, vaidiniai, pagavos, jausmai ir kt.) lydimi savivokos, t. y. aiškaus arba neaiškaus žinojimo, kad tai mano aš pergyvenimai, 2) sąmonės priešingumu išoriniam pasauliui: kiekvienas suvokia savo aš, nusimanydamas save stovintį prieš neaš (aplinką) ir besiskiriantį nuo jo. A. negali būti pagaunamas bei įžiūrimas kaip savarankiškas objektas skyrium nuo sąmonės turinio, stebėjimui prieinamas vien savo aktų padariniais ir savo būsenos pasireiškimais. Atskiras realus aš individualus, su individualiu kūnu susijęs. Sąmonės sferoj jis atstoja individualine asmenybę ir todėl, paprastai su jąja tapatinamas. Esmingas asmenybės ryšys su aš pasirodo ir filosofijos istorijoj: kaip ypatingas sąmonės momentas jis pirmąkart iškeltas aikštėn krikščionybės metafizikoj, kuri susidomėjo asmenybės savotiška reikšme ir verte. Šv. Augustino moksle aš vidinio gyvenimo branduolys tiesiogiai santykiuojąs su Dievu. Naujų laikų idealistinėj filosofijoj aš pasidarė vienas vyriausių sisteminių principų. Descartes teorijoj mano aš savivoka eina teisingo ir įtikimo žinojimo pagrindu. Kantas skiria nuo empirinio aš transcendentinį aš , t. y. sąmonės gryną formą, kuri, anot Kanto, apsprendžia visą mūsų pažinimo sąrangą bei objektyvinę reikšmę. Fichte priskiria transcendentiniam aš antindividualinę realybę ir pripažįsta jį ne tik žinojimo, bet ir būties dinaminiu pradmeniu. Empiristinė filosofija neigia aš savarankiškumą ir stengiasi įrodyti jo empirinį kilimą, t. y. išvesti iš kitų sąmonės duomenų. Anot Hume’o, kiekvieno individo sąmonėj esą tam tikra puokštė vidinių jutimų ir potyrių, kurie, atsikartodami šiek tiek pastoviomis bei panašiomis kombinacijomis, sukuria iliuziją, tarytum egzistuoja tapatingas ir savarankiškas šių jutimų ir potyrių nešiotojas. Vadinasi, mū-