rinėje dalyje (310 š. pi.) 6900 km, pietinėje (51° p. pi.) 6300. Didžiausias plotis tarp Juodosios jūros ir Meksikos įlankos 13.000 km, vidutinis plotis a. 5500 km. Vidutinis gilumas be šalutinių jūrų 3900 m, o sų šiomis a. 3300 m. Didžiausios gelmės: viena vid. vak. dalyje prie Puerto R'ico salos 9218 m ir pietuose Sandvvicho griovys 8264 m. A. dugno morfometriniai tyrinėjimai pradėti ,1850 JAV mokslininkų laivu Delphin. 1855 Murphy nubraižė pirmą A. gilumų žemėlapį. šiaurės sritis buvo anksčiau ištirta tiesiant povandeninio telegrafo kabelį tarp Europos ir š. Amerikos.
A. slenkstis — dugno iškilimų ruožas, ligi 3000 m gilumo, išsiraitęs išilgai visą A. A. yra ir povandeninių ugnikalnių rajonai, kur dažnai pasikartoja žemės drebėjimai. Newfoundlando srities seklumų dugne yra daug moreninių nuosėdų ir riedulių. Ties Brazilija ir į vak. tnuo Kap Ver-de didelius dugno plotus dengia raudonas molis.
Vandens fizinės savybės. Su jūromis A. vandens tūris a. 352 mil. km3, be jūrų 324 mil. km3. Pasatų zonoje drus-kingumas siekia 37,3%. Didžiausias drus-kingumas 38%, Viduržemio jūroj ligi 39%. Daugiau kaip pusės A. paviršiaus vid. temperatūra per 200 C. Vidutinis terminis pu-siaujis (270 c) sutampa su 50 šiaurės pi. Šiaurinė A. dalis yra šiltesnė už pietinę, nes didžiulės pusiaujo šiltų zotnų vandens srovės yra nunešamos į šiaurę. Gilyn temperatūra krinta nelygiai. Gilesniuose sluogsniuose A. šiaurės dalis yra šiltesnė už pietinę.
Srovės. Atogrąžų zonoje svarbiausios vandens srovės: šiaurės rytų pasatų varoma šiaurės-pusiaujo, pietų rytų pasatų— pietų-pusiaujo ir tarp jų, į rytus plaukianti, Gvinėjos srovė, šiaurės pusiaujo srovė vakaruose teka išilgai Antilų salyno, o pietų viena šaka pasuka išilgai Brazilijos ir Gvianos pakraščių. Antilų srovė teikia Bahamų salynui padausių klimatą. Ji siekia ligi 900 m gilumo. Tarp Kubos ir Floridos rifų prasideda Golfo srovė (Golfštro-mas), kurią pirmas susekė 1513 Ponce de Leon ir pavadino Floridos srove. Dabartinį vardą jai davė Franklin. Vidutinis jos greitis 80 km per parą. Europos pakraščiuose Golfo srovė skyla pusiau: viena šaka plaukia šiaurės rytų kryptimi, antra plaukia į pietų rytus bei į pietus ir čia, Kanarų srovės vardu, susijungia tarp Kanarų ir Kap Verdo su šiaurės pusiaujo srove. Golfo srovė neleidžia užšalti nė vienam Norvegijos fiordui.
A. šiaurės vakaruose teka šaltosios srovės. Išilgai Grenlandijos rytų pakraščių teka iš šiaurės Ledjūrio Rytų Grenlandijos srovė, nešanti daugybę ledkalnių ir ledo ižo, kuris kartais pasiekia net Airijos krantus. Labradoro srovė teka palei Labradoro ir Baffino žemės pakraščius į pietus. Tarp šių srovių įsispraudžia šiltosios Golfo srovės šaka, tekanti į šiaurę ir pasibaigianti Baffino įlankoje. Labradoro srove plaukia daugybė ledkalnių — sausažemio ledynų atplaišų. Ties Newfoundlando sekluma ji susiduria su Golfo srove. Susitikę šaltieji vandens su šiltaisiais sudaro tirštus rūkus, kurie kliudo susisiekimui. Pietų A. teka antroji pietų pusiaujo sro/ės šaka ties La Platos žiotimis.
Potvyniai Europos pakraščiuose didesni megu Amerikos. Dideli rytų pakraščių potvyniai daugelyje Europos uostų potvynio metu pakelia vandenį keliais metrais aukščiau už vidutinį lygį ir leidžia į uostus įplaukti ir gilios grimzlės laivams.
A. klimato temperatūra svyruoja mažai ir nelygiai padalina šilimą abiejuose pusrutuliuose: šiaurės dalis turi aukštesnę temperatūrą už pietų dalį. Atogrąžų zonoje oras vidutiniškai 0,20 C vėsesnis už vandens paviršių. Oro temperatūra daugiausia pareina nuo vandens srovių ir vėjų. Toje Praatlantiko žemynas (sekant Wegeneriu)