būnolus, kurių seimeliai buvo šaukiami kasmet. Lietuvoje didikai buvo galingesni, mažiau buvo papirkimų, mariau įtakos turėjo prancūzai, kuriems rūpėjo palaikyti anarchija, rimčiau dirbo ten seimai, seimeliai ir teismai. Abi partijos norėjo reformų, bet tik tokių, kurios, gyvenimą savo naudai pertvarkius, valdžią ir pelną duotų tik vienai jų. Potockiai tikėjosi reformas pravesti per konfederacijas, o Čartoriskiai — laimėti tik rusų durtuvais. Abi pusės reikalavo paveldimos monarchijos ir liberum veto panaikinimo. Fotockiai karaliumi numatydavo Pranei"zijos karalaitį ar bežemį anglų Stuartą. Familija numatydavo kurį savo šeimos narį, bet savo kandidato neskelbdavo. 1747—1754 Fami-lijai pasiekus aukščiausios galybės, karalius A. pradėjo linkti į Prancūziją, ir nuo to laiko pradėjo viršų imti Potockiai. Tuomet Familija pradėjo artintis prie Anglijos, iš kurios gaudavo subsidijų, bet taip pat ir prie rusų. Ji stojo opozicijon prieš A. Prancūzų įtaka labiau stiprėjo Lenkijoje negu Lietuvoje. 1752 Familija įkūrė Lenkijoje carienės partiją, laukdama iš jos paramos ir protekcijos. Prancūzai buvo sumanę pravesti A. į Vokietijos imperatorius, kad jam ten išvykus, jo vieton būtų galima pravesti Contį. Bet šis planas nepasisekė. Prancūzų agentai, patyrę, kad didikų papirkinėjimai brangiai atsieina, o naudos iš to maža, nes šie, pinigus paėmę, nieko nepadaro, sumanė papirkimas demokratizuoti, kreipiantis tiesiogiai į bajorų mases, jose palaikyti anarchiją. Tačiau ir šis planas Lietuvoje turėjo daug mažesnį pasisekimą negu Lenkijoje.
Lenkijoje mėginta sukurti ir trečią didikų partiją, Mnišecho įkurtą, kuri taip pat ieškojo kelių, kaip prieiti prie valstybės turtų šaltinių. Abi senosios partijos, naujos konkurentės pabūgusios, laikinai buvo susitaikiusios, kad kartu užgriebtų turtingiausią vad. Ostrogo ordinaciją. Bet prakišo, ir ordinacija 1754 atiteko valstybės iždui. Trečioji partija, nieko nepasiekusi, apmirė. Tat davė progos Bruehliui sukurti savo — dvaro partiją, laisvą nuo užsienio ir Familijos įtakos, bet ir iš šio sumanymo nieko pastovaus neišėjo, nors pats Bruehl, kad ir visiems parsiduodavo, vis dėlto, palyginti su anų partijų veikėjais, buvo žymus politikas, kuriam pirm viso ko rūpėjo jo tikroji tėvynė-Saksonija.
Septynerių metų karas (1756— 1763). Jau iš seno tiek Europoje, tiek ir už jos ribų varžėsi savo taipe Anglija ir Prancūzija. Tos varžytynės išsiliejo į 1756 karą dėl Amerikos. Tuo pačiu laiku Austrija ieškojo progos iš Prūsijos atsiimti neseniai šios užgrobtą Schleswigą. 1756 V 1 prancūzai susitarė su austrais ir siūlė jiems už 1% milijono frankų kasmetinės subsidijos pasamdyti Lietuvą-Lenkiją. Anglai 1755 buvo pasisamdę rusus, bet šiems už didesnį atlyginimą persimetus į austrų pusę, anglai 1756 I 18 pasamdė prūsus. Tuo būdu Europa pasidaiijo į dvi dideles stovyklas: iš vienos pusės austrai-rusai-prancūzai-saksai, iš kitos anglų palaikomi prusai. Prūsijos Fridrichai, naujų žemių ieškodamas, puolė ir užėmė Saksoniją. A. dabar norėjo į karą įtraukti Lietuvą ir Lenkiją, prašė jų ponų pagalbos, bet jos negavo, nes šie norėjo pasinaudoti vykstančiu karu pasilikdami neutralūs. Rusai į Prūsiją žygiavo per Lietuvą, bet elgėsi joje kaip nukariautame krašte, viską plėsdami ir naikindami. Ir šiaip sąjungininkai vienas kitu nepasitikėdavo Prancūzijos atstovas Broglie, nesiskaitydamas su savo valdovo nusistatymu, stengėsi organizuoti Lietuvos ir Lenkijos visuomenę prieš rusus ir užstodavo rusų nairdnamus žemaičius. Kariaudami už austrų pinigus rusai, mažiau buvo priešiškai nusistatę Prūsijai, negu jų niokojamai Lietuvai. Abi kariaujančios šalys imdavo iš Lietuvos-Lenkijos karius — ar samdymu, ar smurtu. Niekas neužstodavo slegiamo krašto. Kartais Bruehl ir A. tikėjosi, kad taip slegiamas kraštas duosis išjudinamas organizuotam ir rimtam pasipriešinimui. Bet tuo pačiu laiku buvo svarstomos ir įvairios politinės kombinacijos, kurios turėjusios daug kame pakeisti atskirų valstybių teritorijas. Bruehl buvo linkęs nukariautą Prūsiją atiduoti Saksonijos karalaičiui, rusai planavo Saksoniją sujungti su Lenkija, o sau pasiimti Prūsiją su Klaipėda. Paskiau vėl tie patys rusai siūlė Prūsų Lietuvą prijungti prie Didžiosios Lietuvos, o sau už tai iš Lenkijos paimti Ukrainą. Vėl jie buvo galvoję sau pasiimti visą Prūsiją ir net buvo jos gyventojus prisaikdinę. Per visą šio karo laiką Lietuvos ir Lenkijos didikai nerinko kariuomenės savo kraštams ginti, nes tai reikalavo lėšų, o čia buvo galima gauti pinigų iš kitų, išnuomojant savo kariuomenę ar leidžiant svetimiesiems savo teritorijoje samdyti ir rinkti karius. Mirus rusų ca-rei Elzbietai, naujas caras Petras III, Prūsijos Fridricho gerbėjas, tuojau pabaigė karą, išgelbėdamas Prūsiją. Grįžtančioji iš Prūsijos rusų kariuomenė ėjo Lietuvą naikindama. Karo metu Lietuva ir Lenkija nukentėjo ne vien dėl rusų plėšikavimo, bet ir dėl netikrų pinigų, kurių daugybę sąmoningai gamindavo ir paleisdavo apyvarton tiek Prūsijos Fridrichas, tiek rusai, tiek ir pinigų pritrūkęs Bruehl. Norint sutvarkyti finansus, reikėjo pravesti pinigų redukciją — nustatyti tikrąją vertę visų nepilnaverčių pinigų, šią reformą gana sėkmingai Lietuvoje pirmas pravedė Lietuvos paiždininkis Flemmingas, o juo jau pasekė Lenkija.