mente, bet stengdamiesi priversti suteikti Airijai autonomiją, trukdė parlamento darbą, tyčiomis užtęsdami parlamento posėdžius ilgiausiomis kalbomis, obstrukcija ir įvairiais triukšmais, dėl kurių būdavo uždaromi kalėjime ir pan., o pačioje Airijoje ragindami boikotuoti Anglijos vyriausybę ir jos įstaigas. Tokia A. taktika kėlė airių nuotaiką ir vertė liberalinę anglų vyriausybę airiams nusileisti, bet Gladstone’o parlamentan įneštas home rule įstatymo projektas 1886 parlamento buvo atmestas, o 1893 žemesniųjų rūmų tuo pačiu reikalu priimtas įstatymas buvo atmestas lordų rūmų. 1898 parlamento priimta Airijos administracinė savivaldybė nepatenkino nei siekiančių politinės autonomijos A., nei sin-feinų veikiamos airių visuomenės. 1912 — 1913 Lloyd George’o įneštas trečias home rule įstatymo projektas sukėlė šiaurės Ai-rijos-Ulslerio anglų pasipriešinimą, ir paskui prasidėjo pilietinis karas, kuris 1920 malšinamas priimtu ketvirtuoju home rule, 1921 pasibaigė Airijos pripažinimu laisva Didž. Britanijos imperijos valstybe.
- Paul-Dubois Le drame irlandais et l’Irlande nouvelle 1927.
2) Atskirtame nuo Prancūzijos Elzase (Alzacijoje) 1871—1881 veikė A. partija, kuri stengėsi Vokietijos imperijos ribose savo kraštui išgauti jungtinės valstybės (Bundesstaat) teises; tat iš dalies buvo 1911 laimėta, išgavus vietinį seimelį (landtagą) ir tris balsus imperijos taryboje (bundesrate). 1918 Elzasui susijungus su Prancūzija, ten vėl atsirado autonomistų, kurie gynė savo krašto administracinį ir kultūrinį savarankiškumą.
3) Daugiakalbėje Austrijoje pirmas griežtas atskirų tautybių savarankiškumo reikalavimas pasireiškė 1848 revoliucijoje, kuri privertė Austrijos vyriausybę pažadėti suteikti Čekijai (Moravijai ir Slovakijai) bendrą savivaldybę. Tačiau revoliuciją valdžiai numalšinus, šis pažadas ne tik nebuvo įvykdytas, bet 1867 Austrijai virtus Aust-rija-Vengrija, kur Vengrija gavo lygias su Austrija teises, kiekvienai jųdviejų 1869 savo valdžion gavo po vieną tautą, apdraustą tautine autonomija (vengrai chorvatus-kroatus, austrai — lenkus) ir po kelias tautas nutautinti (Austrijos vokiečiai čekus ir pietų slavus, lenkai ukrainiečius, vengrai slovakus, rumunus ir vokiečius, chorvatai serbus). 1871 čekai atskirais politiniais laimėjimais išgavo sau tautines teises, kurių visuma artino jų politinį būvį prie dalinės autonomijos. Kadangi nuolatinė Austrijos-Vengrijos tarpusavio kova trukdė sveiką tautų kilimą, tai jai pašalinti 90-jų metų antrojoje pusėje prieš autocent-ralistines vyraujančių tautų tendencijas ir reikalavimus (teritorinės autonomijos, dažniausiai kaip laipsnio į valstybės pertvarkymą federaciniais pagrindais, kitiems net pakeliui į visišką nepriklausomybę). Austrijos socialdemokratai (V. Adler, K. Renner, E. Pernerstorfer ir kt.) iškėlė ne krašto, bet tautybių autonomijos reikalavimą, 1899 šiaip jos dėsnius nustatydami: Austrija turinti būti paversta demokratine tautybių sąjunga (jungtine valstybe); vietoje istorinių kraštų turi būti sudaryti tautiniai save valdą vienetai, patys sau leidžią įstatymus ir t.t.; tautos savivaldinės sritys drauge sudaro vieną tautinę sąjungą, savarankiškai sprendžiančią tautos reikalus; tautinių mažumų teisės apdraustos tam tikru įstatymu ir t.t. Austrijos A. pažiūros turėjo įtakos ne tik savo krašte, bet ir kitur, ypačiai 1905 revoliucijos metu Rusijos okupuotuose kraštuose, visų pirma žydų socialdemokratams (Bundui) nustatant tautinės kultūrinės autonomijos programą.
- Synopticus (K. Renner) Staat u. Nation 1899; R. Springer (K. Renner) Grundlagen u. Entwicklungsziele d. österreichisch - Ungarischen Monarchie 1906.
4) Rusijos valstybėje autonomijos teisėmis naudojosi 1809—1918 (nuo 1890 nekartą laužomomis) Suomija ir 1815—1830 Lenkija. 1830—1831 ir 1863—1864 Lenkijos ir Lietuvos sukilimai siekė visiško atsiskyrimo nuo Rusijos, bet tų sukilimų numalšinimas ilgam nudelsė svajones apie nepriklausomybę. Tik XIX a. paskutiniame dešimtmetyje Lenkijos socialistai (P. P. S.) ir Lietuvos socialdemokratai ( L. S. D. P.) atnaujina tų kraštų nuo Rusijos atsiskyrimo reikalavimą: laisvą Lietuvą 1896 L. S. D. P. programa vaizdavo sujungtą federacijos ryšiais su kraštais, kurie atsiskirtų nuo Rusijos ir kurių kiekvienas turėtų savo autonomiją. Lietuvių socialdemokratų (A. Moravskio, A. Domaševičiaus ir kt.) pavyzdys veikė taip pat pirmuosius latvių, gudų, ukrainiečių socialdemokratus. Vis smarkėjanti Lietuvos visuomenės kova su carizmu ir aiškėjąs lenkų agresingumas Lietuvos atžvilgiu (pačių socialdemokratų tarpe L. S. D. kova su P. P. S.) lietuvių socialdemokratų tarpe labiau pabrėžė Lietuvos nepriklausomybės reikalą, negu busimuosius jos ryšius su kaimynais (Darbininkų Balsas ir kt.), o lietuvių demokratų partija (P. Višinskis, J. Vileišis ir kt.) 1902 ėmė reikalauti „laisvos ir nepriklausančios kitoms tautoms ir viešpatystėms Lietuvos”, kaip „tolimojo siekio”, kitaip dar pasisakydama už „pilną Lietuvos autonomiją etnografiškose ribose”. 1905 revoliucija iškelia Lietuvos (ir kitų Rusijos tautų) autonomijos reikalavimą, lygiai priimtiną tiek siekiantiems nepriklausomybės (autonomija plačia prasme), tiek ir prieš revoliuciją tebe-sisakiusiems už Rusiją ir tebesitenkinan-tiems autonomija jos ribose (siaura prasme). šį A. reikalavimą plačioji visuomenė