Pavasario taškas, kuris dėl precesijos nuslinko į žuvų žvaigždyną. Tačiau ligi šiol Pavasario taškas žymimas A. simboliu — Prima Arietis. Saulė išbūva A. ženkle nuo III 21 ligi IV 21.
Avinas — senovėje taip vadino sienoją— taraną sienoms ardyti. 1796 prancūzas J. Montgolfier sugalvojo A.— taraną vandeniui kelti.
Avinėlis 1) Dievo Avinėlis ž. Agnus Dei.
2) Velykinis A. (agnusėlis). Išėjimui iš Egipto ir pirmgimių išsaugojimui paminėti žydai turėjo Palestinoje kasmet aukai valgyti A. Krikščionys tai paveldėjo savo Velykoms, visa išreikšdami vienu dirbtiniu A. iš numirėlių prisikėlusiam Kristui vaizduoti.
3) Nekaltas A. — kantrumo, jaukumo, tylumo simbolis, kartais ironiškai taikomas griežtai priešingo būdo asmenims.
Avingalviai, avinuolės (pr. roches mou-tonėes) — uolos, kurias ledynas apdilino ir pavertė kiaušinio pavidalo gūbriais.
Avininkas, aviganis, avinis šuo ž. Banda-šunis.
Aviniškė Marijampolės aps. Šilavoto ir Balbieriškio vi. upelis, Dūmės (Peršekės, Nemuno) dešinysis intakas, 6 km ilgio. Baseino plotas 16 km2.
Avis kaip naminis gyvulys Kinuose, Indijoje, Persijoje, Arabijoje, Egipte žinoma jau 4—5 tūkstančius metų pr. Kr. Ji daugiausia laikoma vilnoms, kailiams ir mėsai, o kai kurios veislės dar ir pienui. Iš A. pieno gaunami geriausi sūriai. A. laikomos visose žemės dalyse. Ypač daug jų laikoma Australijoje ir Naujojoje Zelandijoje, iš kur vilna vežama ir Europon. Daug jų laikoma ir P. Amerikoje, ypačiai Urugvajuje ir Argentinoje, kur jos buvo įvežtos iš Europos. Nuo XIX a. 60-jų metų Europoje vilnų kainų kritimas ir nuo 70-jų metų Europoje padidėjęs žemės ūkio intensyvumas neleido ten avininkystei tinkamai kilti. Naminių A. sentėviais laikomos: 1) p. Europos laukinė A. muflonas (Ovis musimon), ligi šiol tebegyvenanti Korsikos ir Sardinijos salų kalnuose. Iš jų yra kilusios visos centrinės bei šiaurinės Europos trumpauodegės A. 2) Stepių A.-arkaras (Ovis Vignei, arcar), gyvenanti Azijos stepėse nuo Kaspijos jūros ligi Himalajų kalnų. Ji yra didesnė ir turi ilgesnę uodegą už mufloną. Iš arkarų yra kilusios ilgauodegės A., kuriai A. grupei priklauso eilė produktingiausių naminių A. veislių. 3) Centrinės Azijos kalnų A.-argali (Ovis ammon, ovis argali). Nustatyta jos įtaka kurdiukinėms A. Seniausiomis naminėmis A. laikomos Azijoje prijaukintos ovis arcar tipo A. Uodegos ilgumu ir forma naminės A. skirstomos į šias pagrindines grupes: trumpauodegės A. su uodegos slankstelių skaičiumi ligi 13; kurdiukinės A. labai trumpomis (dažniausiai 4—6 slankstelių) uodegomis su abiem uodegos pašaknio pusėmis užaugusiais dideliais riebalų gabalais —kurdiukais; ilgauodegės A., kurių uodegos slankstelių skaičius yra didesnis kaip 13. Jos dar skirstomos į riebiauodeges, arba pla-čiaųodeges, ir liesauodeges, arba siaurauo-deges. Trumpauodegės A. daugiausia yra paplitusios š. ir vid. Europoje. Kurdiukinės A. randamos Kaukaze, Kryme, beveik visoje Azijoje, š. ir iš dalies p. Afrikoje. Svarbiausiais ilgauodegių riebiauodegių A. atstovais laikomos karakulinės ir valachų A., o ilga-uodegių-liesauodegių — merinosai ir mėsinė anglų A.
- Žemės ūkio Vadovas IV 1931.
Avis kultūros ir literatūros istorijoje. A. Europoje žinoma jau neolito amžiuje, tad yra vienas seniausiųjų indoeuropiečių naminių gyvulių. Pradžioje vartodavo A. mėsą, kraują ir kailį, daug vėliau pieną, pagaliau vilną. Priekinėje Azijoje avikirpis yra žinomas nuo II tūkstantmečio pusės pr. Kr. (Babilonijoje 1300—600 pr. Kr.). Apie 300 pr. Kr. iš Sicilijos atvyko pirmieji avikirpiai Italijon. Azijos ir kt. klajokliai pirmuonių aukoms ypačiai A. (ėriukus) skirdavo. Avinas, kaip ir ožys, savo įvijals ragais veikė žmogaus vaizduotę; įkeldintas saulės kulto zodiakan, pravertė trakiškam frigiškam vaisingumo ir svaigumo Dionizo kultui; aukščiausiai pakilo Kristaus moksle ir krikščionių bažnyčioje. Nekrikščionių apeigose daug kur avinas ilgainiui turėjo savo vietą užleisti savo konkurentui ožiui — Egipte, Germanijoje, Lietuvoje, bet tvirtai išliko graikų, romėnų tradicijose, vėliau palaikomas krikščionių kultūros (gerasis piemuo, ganąs avidę nuo vilkų, ieškąs paklydusių avelių ir 1.1.; vienas piemuo ir viena avidė). A. pateko į pasakėčias ir greta veršio ir asilo nekokį vardą įgijo* priežodžiuose ir pravardžiavimuose (avigalvis, avinakis, avibalsis, avidvakas). Bet aviganis vaizdžiai pasireiškė tam tikroje piemeninėje literatūroje. Piemenų dainos (gr. bukolika), Teokrito idilėse įkeltos į literatūrą ir Virgilijaus bukolikose pritaikintos šviesuomenės gyvenimui, renesanso laikais ir vėliau žadina tam tikrą arkadizmą, laimingo piemenų gyvenimo idealizavimą, dėjimąsi piemenimis (XIV a. Petrarcos Bucolica, Boc-caeio Ameto, XVI a. Tasso Aminta, Guarinio Pastor fido Italijoje, Montemayoro Diana Ispanijoje, Sydney Arcadia Anglijoje, Urfė Astrėe Prancūzijoje, XVII—XVIII a. Lenkijoje ir kitur). Yra pasireiškusi ir tam tikra aviganių apysaka, kurios pradžią sieja su V a. pr. Kr. Longus Dafniu ir Chloja, tolesnį plitimą su Montemayoro Diana, Lope de Vegos Arcadia, Barklay Argenis, Opitzo Hersinie, Neumarko Fllamon und Belliflora, Helwigo Nymphe Noris, Schwie-gerio Cynthie, Daraon und Lisille ir kt. XVIII a. lenkų poezijos sentimentalizmo