Akita Japonijos uostamiestis Hondo saloje; 110.000 gyv. (1947). šilkaverpių auginimo pramonė, apylinkėj naftos versmės.
Akytas. Kūnas vadinamas A., jei jo dalelės taip neglaudžiai susirišusios, jog tarp jų yra gana žymūs tarpeliai (akytės).
Akių drebėjimas (nystagmus), abiejų akių trūkčiojimas. Būva įgimtas sykiu su regėjimo silpnumu, kalnakasiams (anglių kasyklose), nuo kai kurių nervų ligų ir nuo ausies labirinto susirgimų.
Akių fiziologija apima bendruosius medžiagos apykaitos reiškinius ir A. funkciją, susijusią su regėjimu. Kiekviena A. dalis turi savo reikšmę. Išorinė A. obuolio plėvė, odena su ragena, suteikia A. reikiamą standumą. Ragena vaidina dar svarbų vaidmenį dioptriniame A. aparate, praleisdama šviesos spindulius į A. vidų ir glausdama juos į krūvą. A. maitinti yra antroji A. obuolio plėvė. Lęšis su stikla-kūniu yra tik dioptriniam reikalui. Tinklainė (retina) yra šviesos jaučiamasis prietaisas. A. ginamieji prietaisai (vokai, jungiamoji plėvė, ašarų organai) saugo A. nuo išorės pakenkimų, vilgo ją, valo ir palaiko ragenos skaidrumą. Pagrindinė A. funkcija yra regėjimas. Išorės daiktams pamatyti reikalinga šviesa, kuri nuo jų patenka į A. Ir čia, pasiekusi tinklainę, sujaudina ją. Tas jaudinimas iš tinklainės lekia optiniu nervu toliau ir, pasiekęs smegenis, daro mūsų sąmonėje regėjimo įspūdį. Pats regėjimo ryškumas yra ties geltonąja dėme. Jis vad. centriniu regėjimu. Kai atvaizdas pasidaro ne geltonojoje dėmėje, bus periferinis regėjimas. Ties optinio nervo disku yra akloji vieta, nes čia nėra tinklainės. R e g ė j i m o aštrumu vad. pajėgumo laipsnis matyti skyrium smulkučius taškus, šviesos jutimas A. pirmiau žiūrėjusių į šviesą ar buvusių patamsyje, yra nevienodas, šviesos spindulių tarpe yra įvairiaspalvių. Jaudindami A. tinklainę, jie sužadina spalvų jutimą. Spalvos, kurias sumaišius pasidaro baltos spalvos jutimas, vad. komplementinėmis. Spalvų jutimas gali būti iš prigimties ydingas. Jis taip pat gali būti pasigadinęs nuo tinklainės ir optinio nervo susirgimo.
Akių higiena visuma priemonių A. sveikatai palaikyti. Bendrosios priemonės: 1) Padermės sveikumo, arba eugenikos, atžvilgiu vengimas jungtuvių asmenų su paveldimomis svarbiomis A. ydomis. 2) Socialinės priemonės, kova su trachoma; skrofulozinių sus'irgimų profilaktika, kova su tuberkulioze ir su vaneros ligomis, akių higienos priežiūra mokyklose; profesinių susirgimų ir pakenkimų profilak- tika. 3) Individualinės priemonės iš dalies sutampa su socialinėmis. Skrofuloziniais A. susirgimais reikia saulės ir švarumo oro ir kūno. Kad apsisaugotum nuo užsikrėtimo, nuo trachomos, reikia neliesti A. nešvariais pirštais, nesiprausti ir nesi-šluostyti kartu su kitais. Rašto darbui šviesa turi būti iš kairiosios pusės; lempa turi būti pridengta, kad nekaitintų A. Per stipri šviesa kenkia A. Stačiai į saulę žiūrint išdega geltonoji dėmė, Ir gali visai pasigadinti. Per saulės užtemimą reikia žiūrėti į saulę tik pro suodiną, tamsiai juodą stiklą. Akiai prikritus nereikia duoti jos liežii.
Akių ligos yra įgimtinės ir įgytinės. 1) Į g i m t i n ė s esti A. plėtros ydos. Kai kurie A. susirgimai pasidano iš paveldėto sifilio ir kartais gali pasireikšti jau paaugusiam, pvz. gilusis ragenos uždegimas (keratitis parenchymatosa). Taip pat vėlokai gali pasireikšti įgimtas palankumas refrakcijos anomalijoms (ž. Ametropija) arba žvairumui. 2) Į g y t i n ė s A. L. atsitinka a) nuo išorinių veiksnių: f i z i-n i ų (temperatūros, šviesos, ultravioletinių spindulių, elektros), mechaninių (sužeidimų, kiaušo vidaus padidėjusias spaudos), cheminių, parazitinių (įvairios A. pryšaklo, ypačiai vokų, konjunktyvo ir ragenos infekcijos ir limpamos ligos; b) nuo bendrų organizmo susirgimų arba atskirų organų ligų, pvz. infekcinių ligų (ypač sifilio ir tuberkuliozės), nusimuodijimų, medžiagos apykaitos sugedimų (diabetas), inkstų, širdies, kraujagyslių ar nervų sistemos ligų;
c)nuo vandeninio A. viduje skysčio apykaitos sugedimo (glaukoma); d) nuo degeneracinių, ypačiai senatviškų A. pakitimų.
Akių ligų mokslas (oftalmologija). Pradžia siekia graikų romėnų kultūros laikus. Vidur, amžiais turėjo įtakos arabų kultūra. Savarankiška medicinos mokslo šaka oftalmologija patapo XIX a. antroj pusėj. Tam padėjo bendra medicinos mokslo pažanga, o ypač A. tyrimo technika (oftalmoskopas, plyšinė lempa, ragenos mikroskopas) ir operatyvinės technikbs (aseptika, lokalinė anestezija) pažanga.
Akių navikai dažniausiai esti vokų, retai pačios akles. Vokų navikai paprastai esti gerybiniai (apgamai, karpos, chala-zionai ir t. t.). Senatvėje atsitinka vėžio opa (epithelioma), kuri ilgainiui išėda visą A. Vidaus A. navikai yra beveik visuomet piktybiniai (glioma, sarcoma) ir reikalingi skubios operacijos.
Akių pakenkimai sudaro 7% profesinių kūno pakenkimų. Užgautų vokų patinimas gali būti nuo kraujosruvos ir, orbitos kaului įskilus, nuo patekusio iš nosies oro