Akmenė Mažeikių aps. mst. Ligi XVII a. Dabikinė. Kat. bažnyčia įkurta 1595 ir XX a. iš naujo statyta; parapijos mokykla įk. 1598. Nuo Dabikinės glž. st. 6 km. Miestelis stovi toj Dabikinės upelės (Ventos intako) vietoj, kur į žemupį prasideda platus jos klonis. Netoli A. randami pėdsakai žemaičių — kuršių kovų su kalavininkais. 1952 pradėtas statyti cemento fabrikas; tyrinėjimus atliko 1937—1940 Liet. Energijos Komitetas.
Akmenėliai (liškos) lietuvių vaikų žaidimas. Reikia 5 akmenėlių. Žaidėjų ligi 4—5; jie susėda ratu lygioj vietoj, žaidimo esmė ta, kad pabėrus (su papylimais) arba susidėliojus (be papylimų) akmenėlius, vienas imamas į ranką ir metamas į viršų, ir kol tas akmenėlis nukrinta į ranką, stengiamasi paimti ta pačia ranka nuo žemės antrą akmenėli, vėliau 2 iš karto, paskui 3 ir 4 akmenėlius iš karto.
Akmengraužė (Saxifraga) 1) daugmetė darželio gėlė, žalia ir žiemą. Veisiasi iš sėklų, krūmo dalių ar ūgių. Geresnės atmainos Saxifraga muscoides, hypnoides cae-spitoza.
2) Panaši į mažą vijūną žuvis, prisikabinusi prie akmenų.
Akmeninis upėtakis — srauniuose ir ne-maistinguose kalnų upeliuose augąs margasis upėtakis, per kelerius metus užaugąs ligi 18—20 cm ilgio.
Akmeninis vėžys (astacus torrentium arba a. saxatllis) 5—6 cm ilgio vėžys, Aralo jūros išeivis į Europos vandenis. Veržlesnių vėžių rūšių (astacus palchypus ir astacus fluviatilis) išstumtas iš žemumų vandenų. Išliko kalnuotose Europos vietose, kur gyvena sraunuose ir šaltuose kalnų upeliuose. Kojos ir žnyplės šviesiai pilkos spalvos.
Akmenynų k. ež. Marijampolės aps. Kalvarijos vi. 0,8 ha.
Akmenys kulto. Kai kurie esamųjų mūsų laukuose A.senovėje buvo aukos akmenimis šventovėse arba laukuose. Gana daug išliko aukos A., žmogaus ranka pažymėtų. Jų tarpe: 1. Pėduoti ir dubenuoti akmenys. Pėdomis liaudis vadina pailgus akmenyje iškaltus įdubimus, dubenimis apskritus įdubimus. Vietomis tokios pėdos yra laikomos Dievo, Švenčiausiosios Motinos ar kurių šventųjų, šitie A. ypačiai yra gerbiami. Yra pėdų velnio pėdomis vadinamų. 2. R a š y t i A. šitai kulto akmenų grupei galima priskirti A. su iškaltais juose saulės, mėnulio, žalčio, pasagos ir kitokiais ženklais.
3. Stab.a kūliai yra panašūs į mengirus. Tai 1,5 — 1 m aukščio akmenys, apie kuriuos pasakojama, kad jie su- akmenėję žmonės esą (ties Kaltinėnais).
4. A. vad. velnio stalais, krėslais, sostais. Jie turi 'iškaltus aukojimo dubenėlius ir latakus (Didysis akmuo, Paparčių k., Žaslių vi., Trakų aps). 5. A. keleiviai tie, apie kuriuos pasakojama, kad jie dėl kurių nors priežasčių iš vietos į vietą keliaudavę. (Mokaus akmuo, Sukinių k., Pabaisko vi., Ukmergės aps.) arba velnio buvę velkami bažnyčios durims užversti (Puntukas, Puntuko k., Anykščių vi., Utenos aps.).
Akmens amžius ankstyviausias žmonijos civilizacijos periodas, kada žmogus nežinojo metalų ir įrankius bei ginklus dirbdavosi iš akmens, rago, kaulo ir medžio. Terminas neturi chronologinės vertės, nes vienose pasaulio dalyse A. A. prasidėjo labai anksti, kitur prasidėjo vėliau, nes ne visur žmogui atsirasti ir gyventi buvo tinkamos sąlygos, o kai kuriuose kraštuose (p. Afrikoje, Australijoje, Okeanijoje) A. A. tebesitęsia ir šiandien. Pagal akmens įrankių gaminimo būdą A. A. dalinamas į paleolitą, arba senąjį A. A., kada žmogus dar nemokėjo šlifuoti akmens, ir neolitą, arba naująjį A. A., kada akmeniniai įrankiai išmokta šlifuoti ir gražiai išbaigti. A. A. tyrinėja antropologija, siauresne prasme, archeologija.
Akmenskaldė mašina akmenims skaldyti,vartojama gaminant skaldą betono darbams ir plentams. Dvi plieninės tvirtos plytos, besukant mašiną, prisiartina ir vėl atsitolina ir gniužina įmestą akmenį.
Akmens kirvukai priešistorinių laikų įrankiai, vartoti kaip kirviai, kada dar nebuvo žinoma geležis. Rankiniai A. K. iš titnago ar kitokio kieto akmens yra vieni pačių pirmųjų žmogaus pasigamintų įrankių, žinomi jau ankstyvojo paleolito laikais. Gludinti ir su pragręžta skyle kotui įstatyti kirvukai būdingi naujajam amžiui ir žalvario amžiaus pradžiai. Lietuvos kapinynuose, sodybose ir pavieniui gausiai randami pragręžti kirvukai iš įvairios rūšies akmens priklauso laikotarpiui nuo ca 1800 iki ca 1000 pr. Kr. Dėl savotiškos formos jie dažnai vad. kovos kirviais, žalvario amžiuje A. K. buvo pakeisti žalvariniais, apie VI a. pr. Kr. geležiniais. Kirvukai buvo ne tik įrankiai, bet ir kulto objektai, žemdirbių religijoje kirvis yra dangaus dievybės įrankis, lietuviuose Perkūno įrankis. Dievas Perkūnas įsivaizduojamas laikąs rankoje kirvį. Dėl to A. K. vad. Perkūno kirvukais arba Perkūno kulkomis. Jais Perkūnas šaudęs į blogus žmones ir velnius. Liaudies tikėjime buvo laikoma, kad kirvukas eina dangaus dievybės funkcijas, jis vaisingumo simbolis ir svarbus ginklas kovoje prieš blogį ir ligas.