kies Dangau. Kiekvienas lietuvis iš mažens jas Lietuvoje buvo girdėjęs jei ne bažnyčioje, tai namie ir ypač pašventorių elgetose. Padėjo jas išpopuliarinti jų lengvas eiliavimas. Tame giesmyne yra išspausdintos ir dvi pirmos mums žinomos lietuviškos istorinės giesmės: Giesme ciesu praėjusiu Lie tuwos ir Giesme ciesu nepakaju. Rusų cenzūros reikalavimus aplenkiant, XIX a. pirmajai buvo padėti 1655 metai, nors ten aprašomi 1663—1680 įvykiai, o antrajai 1603, nors ten aiškiai aprašyti 1655—1663 rusų okupacijos žiaurumai. Galimas daiktas, kad tas istorines giesmes ne pats Šrubaus-kis parašė, bet J. Jaknavičius. Tą giesmyną einantį iš rankų į rankas, prireikė iš naujo spausdinti. Spėjamieji leidimai iš a. 1679 ir 1701, paskiau ,1752, 1762, 1768, 1774, a. 1780, a. 1784, 1790, 1798, 1801 (du), 1802, 1806, 1808, 1814, 1817, 1818 ir dar 1852. Nuo 1819 B. Š. perredagavo kun. V. Valmikas ir pa leido pradžioje Giesmių nobažnų, o nuo 1823 Kantičkų žemaitiškų vardu. Nuo 1855 jas vėl perredagavo M. Valančius pradžioje kaip Šventas giesmes, paskiau kaip Kan-tičkas, spaudos draudimo metu pakartotas mažiausia 20 kartų, vis dar kartotas ir spaudą atgavus.
- Vac. Biržiška Senųjų lietuvišku knygų istorija I. 1953.
Balsavimas. Demokratinėje santvarkoje masinis B. yra vienas svarbiausiųjų viešosios teisės mechanizmo reiškinių. B. dedamas viešosios galios pamatan valdžios organams sudaryti ir pagrindiniams valdžios aktams (ypač įstatymams) nustatyti. Šiems tikslams skiriamas B. yra politinis B. Jis reiškiasi kokio organo personalo išrinkimu iš siūlytų kandidatų tarpo. Valdžios aktus nustatant, politinis B. reiškiasi tam tikro pasiūlytojo akto projekto priėmimu arba atmetimu. Demokratijose, ypač reprezentacinėse, masinis politinis piliečių B. buvo praktikuojamas tiktai rinkimų forma, čia a. 1848 nusistojo visuotinis, lygus, tiesioginis (betarpis) ir slaptas B. Reprezentacinės demokratijos pradžioje visuotinio B. vietoje buvo taikomas cenzinis B. Ginčo dėl visuotinio ar cenzinio B. pagrindu buvo klausimas, ar piliečio dalyvavimas balsavime yra jo teisė ar politinė socialinė pareiga. Jei tai tik piliečio teisė, tai B. tegalimas visuotinis. Iš B, teisės vykdymo galį būti išskirti tik mažamečiai, bepročiai, idiotai — taigi tie, kurie dėl savo psichinio socialinio nesubrendimo jokios sąmoningos valios valstybiniais klausimais neturi; taip pat ir patvirkėliai, t. y. teismo pasmerktieji, globojamieji. Reprezentacinė demokratija, perkėlusi suverenitetą iš atskirų individų į pačią tautą, nustato, kad atskiras pilietis neturi teisės į valstybės valdžią. Todėl piliečiai rinkikai balsuodami reiškia ne savo, bet suvereninės tautos valią. Rinkimais jie renka ne savo, bet tautos atstovus, kurie veiks jos vardu ir valstybę valdys. Tad piliečių rinkikų B. tautos valiai reikšti ir tautos atstovams rinkti yra jų tarnyba tautai, ir todėl nėra reikalo, kad tai būtų pavesta lygiai visiems piliečiams, ši funkcija turi būti pavesta tiems iš jų, kurie šiai runkeijai turi tam tikrų asmens kvalifikacijų. Kadangi joks individas neturi teisės tautos valiai, B. reiškiamai, tai tam tikros piliečių kategorijos nušalinimas nuo socialinės B. funkcijos neužgauna jokių piliečių teisių, šiuo samprotavimu buvo pagrįstas cenzinis B. Cenzas būdavo įvairus, dažniausiai turto, mokesčių mokėjimo, amžiaus, lyties, mokslo arba išsilavinimo, gyvenamojo laiko, šeimyninės padėties ir kt. Tačiau visi cenzai, be psichinio subrendimo (tam .tikro amžiaus minimumo ir sveiko proto) cenzo, paaiškėjo dirbtiniai besą. Cenzo dirbtinumas ir demokratinės lygybės principas demokratijose ėmė kelti opozicija net ir tose demokratinėse srovėse, kurios B. laiko tautos, bet ne savo valios reiškimu, šiomis pažiūromis teritoriniame valstybės junginyje visi teritorijos gyventojai yra lygūs, ir todėl visi lygiai turi dalyvauti B.
Kovos tarp cenzinio ir visuotinio B. ėjo nuo Didž. Prancūzų Revoliucijos laikų ligi 1848 revoliucijos, kuriai palietus beveik visus Europos kraštus, visuotinio ir lygaus B. srovė demokratijoje galutinai laimėjo. Bet kitose valstybėse kova už visuotinį ir lygų B. buvo tebevaroma ir XX a. Bet jei cenzinis B., išskyrus vieną psichinio nesubrendimo cenzą, demokratijos teorijos buvo atmestas, tai lyties cenzas buvo pamirštas ir buvo likęs kaip tik tame B., kuris buvo laikomas visuotinis ir lygus. O jis išskirdavo iš B. bent pusę visų gyventojų, nes balsuoti tebuvo leidžiama tik vyrams, o moterys nuo B. buvo šalinamos. Šis iš B. moteris išskiriąs reiškinys truko ligi XX a. Europoje 1908 pirmoji Suomija pripažino moterų B. Jos pavyzdžiu pasekė ir kitos Skandinavijos valstybės. Betgi net ligi šių dienų dar nevisos valstybės suteikia moterims B. teisę.
Iš paties principo visuotinį B. lydi lygus. Tačiau būva ir nelygus B. Tipingas tokio B. pavyzdys pluralinis, veikęs Belgijoje 1893—1919. Čia atskiriems rinkikams dėl turto, kvalifikuoto amžiaus, šeimyninės padėties ir mokslo cenzo buvo suteikiama po du ir tris balsus, tuo būdu sustiprinant jų galią valstybės valdžią atitinkamai veik-dinti.
B. yra tiesioginis, kai patys piliečiai rinkikai iš karto išrenka seimo narius, valstybės prezidentą ir kt. 'Netiesioginis, arba laipsninis, yra tada, kada piliečiai išrenka tik rinkėjus, turėsiančius išrinkti renkamo-