Kviečiame visus registruotis, įsijungti ir dalyvauti ELIP iniciatyvose: Nėra atminties - nėra kultūros, Kapinės – Lietuvos paveldas, bičiulystė – šeima, mokyklų varžytuvės, LE skaitmeninimas.

Puslapis:LE02.djvu/118

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Jump to navigation Jump to search
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas


limai, 33 perkasai. Darbą atliekant, rusų valdžios naudotasi nemokamu ir priverstiniu politinių kalinių darbu. Jie savo lavonais nuklojo tą visą vandens kelią.

Baltijos ežerų sritis (Baltijos augštumų ruožas ) traukiasi nuo Jutlandijos pusiasalio puslankiu į pietus ir rytus ligi Estijos pajūrio. Turi lig 1600 km ilgio ir 50—150 km pločio. Tai yra diliuvinių kalvų-augš-tumų juosta, susidariusi ledynlaikiu iš kraštinių morenų. Atšilus klimatui, ledynas tirpo nuo pietų pusės ir traukėsi atgal, bet kaikuriose vietose jo kraštas nusistojo ilgesniam laikui vienoje linijoje arba traukėsi labai pamažu. Tame ruože, kur buvo ledyno kraštas, ledo sluogsnis (400 — 1000 m storumo) suvertė ir išspaudė, o tirpstančio ledo gausus vanduo suplovė daugybę kalvų. Be to, didelės masės vandens per atsiradusius plyšius patekdavo po ledynu: čia jis išrausė poledinius gilius griovius ir tekėjo priešinga ledo traukimosi linkme. Pasitraukus ledui, grioviai pasiliko prisipildę vandens: tai dabartiniai mūsų krašto išilginiai ežerai. Sutirpus ledui, žemesnės vietos, daubos ir kloniai, būdami iš visų pusių apsupti kalvų, sudarė įvairiausių formų tvenktinius ežerus. Todėl B. E. S. turi apie 10.000 didesnių kaip po 5 ha ežerų. Didžiausi iš jų Ladoga, Onega, Peipus, Narutis ir Spirdingas (Prūsų ežeryno pietų da* lyje). Netilpdamas grioviuose ir daubose, ledo vanduo plačiais latakais plūdo tolyn, j išorinę pusę nešdamas smulkiąsias moreninių sąnašų daleles-smėlį. Iš jo pasidarė smiltynės, Lietuvoje sutinkamos p. Seinų, Alytaus ir Trakų aps. Taigi nuo B. E. S. į jūros pusę yra pagrindinės morenos, į'kitą pusę suplautiniai smiltynai. Todėl B. E. S. yra lyg kokia augšta ir nelygi kupra, kuri vienu šonu remiasi j molėtas pagrindinių morenų dirvas, kitu šonu pereina į nuplėštus smiltynus, daugiausia apaugusius spygliuočiais miškais. B. E. S. didžiausios augš-tumos iškilę ligi 331 m nuo j, 1. (Dancigo, Goldapės, Pavištyčio, Vižainio, Ašmenos kalvos). Lietuvoje B. E. S., traukdamasi nuo Danijos per šlesvigą-Holšteiną, Pamarį (Pomeraniją), pajūrinius Prūsus, Sūdu-vą-Jotvą, Prūsų ežeryną, apima p. ir r. Augštaičius: Suvalkų kr. p. dalį (Kalvari-ja-Seinai-Suvalkai), Alytaus, Trakų, Ukmergės, Utenos ir Zarasų aps. Ryškiausiai ji pastebima Zarasų, Utenos ir Seinų aps. Antroji pusė traukiasi per Vilniaus kraštą. Visur B. E. S. daro kalnuotą, ežeringą, akmenuotą ir miškingą žemėvaizdį. Dirva — žvyras su didesne smėlio ir mažesne molio priemaiša. Geriausiai tinka rugiams ir bulvėms auginti. Išmarginta ežerais, miškais, upėmis ir kalvomis, ji daro gražius gamtos vaizdus, ir todėl vadinama Lietuvos (Latvijos) Šveicarija. Jos dirvos nederlingos, ir dėl to gyventojų tankumas mažesnis, nekaip arčiau jūros pagrindinių morenų žemumose.

Baltijos jūros vandens balansas sudaromas iš upių nuotakio ir drėgmenų jūroje, atskaičius garavimą jūroje: liekana priklauso apyvartai tarp Šiaurės jūros ir Baltijos. Krūmmel (1904) įvertino upių nuotakį 333 km3 per metus, Spethmann (1912) 465 km3, Witting (1908) 467 km3, Rundo (1930) 463 ligi 476 km3, Sokolovsky (1933) 440 km3, Brogmus (1952) 479 km3 per metus. Apytikriai galima priimti tokį nuotakio suskirstymą tarp svarbesnių upių baseinų : Baseino Metinis Upės plotas nuotakis 1000 km2 km3 Nemunas 98 21 Dauguva 86 22 iNarva 56 16 Neva 282 84 Suomijos upės 227 71 Švedijos upės 360 147 Odras 125 21 Vysla 198 32 Smulkiosios upės 202 52 Baltijos jūros baseinas 1634 466

Visame baseine krinta per metus 570 mm drėgmenų, sudarančių 932 km3 vandens: nuteka 466 km3, arba tiksliai pusė. Skirstant nuotakį 386.000 km2, Baltijos jūros paviršiui horizontas pakiltų 1210 mm. Pačioje jūroje krinta 474 mm drėgmenų per metus: naujausieji skaičiavimai rodo, kad nuo B. jūros paviršiaus išgaruoja lygiai tiek, kiek iškrinta. Matavimai parodė, kad iš šiaurės jūros pro Kategatą, palei dugną įteka per metus 737 km3 sūraus vandens. Balansui išlyginti iš B. jūros į Šiaurės jūrą turi kasmet ištekėti 466 + 737 ==1203 km3 gėlo vandens. B. jūros vandens tūris, 22.190 km3, tegalėtų būti upių vandens pripildytas per 47,5 metus: metinis upių nuotakis tesudaro 2.1% jūros tūrio.

E. Rundo Sur l’évolution de l’apport des eaux fluviales à la Baltique 1930; D. Sokolovsky Wa-serbilanz d. Baltischen Meeres 1933; W. Brogmus Eine Revision d. Wasserhaushaltes d. Ostsee 1952.

Baltijos jūros vandens horizontas svarbus pagrindas geodezijai, geologijai ir hidrologijai: 1) Vidutinis B. J- V. H. laikomas nuliu, nuo kurio matuojami vietų augščiai (kalnų viršūnės, ežerų bei upių paviršiaus altitudės, žemės paviršiaus reljefas, horizontalės ir tt.). Niveliacijų katalogas (Rilke 1894) taiko visas altitudes vidutiniam Baltijos-Juodosios-Azovo jūrų horizontui, kuris buvo laikomas lygus visose jūrose; 1916 precizinės niveliacijos nustatyta, kad Baltijos jūros vid. vandens horizontas yra 0,704 m augštesnis už Juodosios jūros. Vokietijos niveliacijos taikomos „NN” (Normal-Null), kuris atitinka šiaurės jūros vid.

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:


Autorius
  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5396-0=5396 wiki spaudos ženklai).