sala Solovkų, kur seniau buvo vienuolynas, o bolševikmečiu paverstas kalėjimu. Čia su daugybe kitų žmonių buvo kalinamas ir vysk. Matulionis. Į B. J. įteka daug stambių upių: Mezenis (80.074 km2 baseino ploto) ir Kuloj — į Mezenies šaką, Dvina (Šiaurės Dvina, 362.284 km2) — į Dvinos šaką, One-ga (56.793 km2), Vigas (26.344 km2) ir Ke-mis (31.499 km2) — į Onegos šaką, Keretė, Kovda, Niva, Umba ir Varsūga — į Kanda-lakšos šaką, Ponoj — į šiaurinę B. J. dalį. Visas B. J. baseino plotas yra ligi 727.000 km2. Potvynis bei atoslūgis B. J. labai žymūs, ypač šiaurėje: Mezenies įlankoje amplitudė siekia 8,2 m; pietinėje dalyje ji kiek žemesnė. Potvynio banga toli įeina į upių žiotis: dešimtimis km srovė eina augš-tyn ir naudojama laivams plaukti. Klimatas šiurkštus, p. pakraščiuose daugiau kontinentinis. šiaurės dalyje vasara vėsesnė, žiema šiltesnė, nekaip pietuose. Taip yra dėl greta esančios Barentso jūros švelninančios įtakos. Dėl to šiaurės dalyje sausio vid. temperatūra —10° C, pietų —13° C. Liepos vid. temp. šiaurėje 8,5° C, pietuose 15° C. Vid. metų temp. amplitudė šiaurėje 18° C, pietuose 28° C. Pavasaris (kovas-birželis) šiaurėje šaltesnis, nekaip ruduo (rugsėjis-spalis). Pietų daly ruduo šaltesnis už pavasarį. Žiemą ir rudenį pietvakarių, pavasarį žiemvakarių ir vasarą šiaurės ir žiemryčių vėjai. Pirmosios ledo lytys prie Dvinos pasirodo vidutiniškai a. X 26, Ledai baigia išnykti vidutiniškai a. -V 20.’ Atviroji B. J. dalis niekuomet ištisai neužšąla, ledai nukloja tik 50—60 km pločio pakraščius ir mažesnes įlankas bei sąsiaurius. Ledkalniai neiškyla augščiau vandens paviršiaus kaip 4—6 m. Vandens sūrumas, palyginant su Barentso jūros, mažesnis, nekaip kitose atvirose jūrose. Gyvūnija įvairi. Iš moliuskų gausios arktinės formos, pvz. Yoldia arcti-ca. Iš silkių ypač Clupea harengus Pallasi Maris Albi; menkės Gadus callarias Maris Albi; stintos Osmerus eperlanus deutex. Auga žolė laminaria, iš kurios gaminamas jodas. Ūkiškoji B. J. reikšmė nuolat didėja, ypač patobulinus susisiekimo priemones (ledlaužiai) ir nutiesus dvi glž. linijas, iš abiejų pusių apjuosiančias B. J. Ji ypač padidėjo, prakasus 1933 B. J.—Baltijos perkasą. Sujungta vandens keliu su Baltijos jūra, B. J. turi nemažą ir strateginę reikšmę š. r. Europoje.
Baltoji pilvo linija (linea alba abdominis) vidurinėje pilvo dalyje iš susipynusių plačiųjų pilvo raumenų apeneurozinių skaidulų. Ji prasideda nuo apatinės kalavijo ataugos dalies ir eina ligi gėdikaulio sąvaržos viršutiniojo krašto. Jos plotis viršutinėje dalyje 9—14 mm; bambos srityje 14—18 mm, o žemyn siaurėja. Plačiausioje dalyje embrioniniame periode yra bambos anga, pro kurią praeina kraujo indai iš embriono į placentą ir atvirkščiai.
Baltoji rasė Topinardo siūlytas terminas visiems baltaodžiams vadinti. Bet odos spalva nėra rasės esminė žymė. Todėl šis terminas ilgainiui buvo atmestas ir dabar tebevartojamas kartais tik prancūzų antropologų.
Baltoji skarda arba cinuotoji, nualvinto-ji skarda, vartojama indams ir konservų dėžutėms gaminti- Cinuotoji skarda vartojama tik stogams dengti (aivas kiek atsparesnis rūgščių veikimui ir netaip kenksmingas žmonių sveikatai). Cinavimas: geležies skarda įkaitinama, išvaloma rūgštimi ir amoniako druska ir paneriama į išlydytą aivą. Prie geležies prikimba 2—3% alvo.
Baltoji vandens lelija (Nymphea alba) Nymphaceae šeimos stovinčiųjų vandenų daugiametis augalas gražiais, baltais žiedais. Turi didelius eliptiškus širdiškus ant vandens plaukiančius lapus. Prasiplatinusi giliai dumbluotuose ežeruose ir tvenkiniuose, kur kartais pakelia didelį deguonies trūkumą vandenyje. Auga už augštaliemenių žolių juostos. Trečiaeilėje gadynėje B. L. Europoje buvo labai praplitusi, o jos žiedai buvo dukart didesni už dabartinius. B. L. auga augštumose ligi 1600 m, bet į šiaurę neperžengia 63 lygiagretės. Senovėje B. L. šaknys buvo vartojamos maistui, vėliau vaistams nuo drugio.
Balto Kalno miškas Kretingos aps., supąs Darbėnų mstl., 463 ha pušynas. III augš-tumo. Dirva smėlio, vietomis užpelkėjusi. Paviršius nelygus.
Baltoriškiai Gardino srities vietovė, kur randama akmens amžiaus liekanų.
Baltosios Ančios miškas Seinų aps. Kapčiamiesčio vi. 1200 ha. IV augštumo grynas pušynas. Didesnė dalis brandžių medynų. Esama pustomųjų smiltynų.
Baltosios anglys šitaip vadinamas tekančiojo vandens darbas elektros energijai gauti. Jų kiekis Lietuvoje ligi 160.000— 240 000 a. j. Tik nežymioji dalis buvo sunaudojama.
Baltosios eilės (angį. blank verse) pen-kiapėdžio jambo posmas be rimo. Kadangi B. E. ritmas nėra tik mechaninis eilėdaros papuošimas, tai poetui, kuris B. E. formą vartoja, tenka planingai, iš prasmės išdėstyti žodžius eilutėje ir surasti tokią eilėdaros lytį, kurioje ritmiškosios eilučių ribos liktų savaimingos. Anglų literatūroje B. E. pirmasis pradėjo 1542 Surrey Vergiliaus Eneidos vertimu. Dramon jas perkėlė 1562 Norton, B. E. formą ypač ištobulino Shakespeare dramoje ir Milton poezijoje. Viktorijos gadynėje geriausiuoju B. E. meistru laikomas Tennyson. Iš Anglijos B. E. Vokietijon 1748 perkėlė Schlegel, dramoje pirmas jas panaudojo Wieland, paskiau Lessing. Nuo to laiko B. E. įsigali vokiečių