ligi 1252. Prasidėjus 1260 antrajam sukilimui, bartai vadu išsirenka Dyvaną ir puola kryžiuočių pilis; jas apsupę įsitvirtina, naudojasi sienų griaunamomis mašinomis. Paima Girdavą ir Vaištoto pilį. Valinavą sugriauti pasisekė tik po trejų metų (1.263), o Bartensteine Ordinas išsilaiko net iki 1264. Dyvanas, kovai taikinė j amas ne tik pagudėnų, bet ir sūduvių, nuniokoja Kulmo žemę, Kirsos (vok. Christburg) ir Marienburgo apyl. Jam 1273 prie Kovalevo (vok. Schonsee) žuvus, B. Ordino galutinai pavergiama. Sūduviai, keršydami pasidavusiems bartams, užpuola ir sudegina naujai atstatytą Bartensteiną. Dalis B. sukilėlių išsikelia į Lietuvą. 1277 juos randame Gardine sykiu su kitais prūsų išeiviais ginant šią pilį nuo rusų. 1284, Ordinui atsibrovus į Gardino sritį, bartai, norėdami išgelbėti kryžiuočių nelaisvėje laikomas savo šeimas, su juo susitaiko ir grįžta į Prūsus. Bet 1286, susidėję su pagudėnais, vėl kviečiasi prieš vokiečius Rūgeno kunigaikštį ir dėl šio paskutinio sąmokslo skaudžiai nukenčia. Dar 1293 vienas bartas, pabėgęs iš Ragainės pas Vytenį, veda lietuvių kariuomenę Skalvių pilies paimti. Nors per laisvės kovas ir sukilimus B. turėjo žūti žymi gyventojų dalis, bet tyru, kaip gretimoji Galinda, ji nepavirto. Lietuviai, kariaudami Prūsuose, neaplenkia nė šios srities. 1311 Ordinas užpuola Voplaukyje sustojusį iš Varmės su grobiu grįžtantį Vytenį ir kovoje, kronikininko žodžiais, žuvę ligi 3000 lietuvių. 1347 Kęstutis, Algirdas ir Narimantas griauna Girdavos, Reselio ir Liūnų (vok. Leuen-burg) pilis. 1353 Kęstutis su Algirdu iš Reselio apyl. išsiveda 500 belaisvių, jų tarpe ir kryžiuotį H. Kranichfeldą, vėliau (1381) patį Kęstutį ties Eckersbergu prie Spirdingo ežero nelaisvėn paėmusį. Paskutinį kartą Kęstutis Girdavos srityje lankosi 1373. Ordinas, gindamasis nuo lietuvių puolimų, tyro pakraščiais apie B., ypač rytuose, prisistato visą virtinę sargybinių pilaičių (Wild-burg): Alna (vok. Allenburg), Auktalytė (vok. Wohnsdorf), Nordenburgas, Guja, Malteiniai (vok. Malthainen), Barta, Ungura (vok. Angerbųrg), Rungos brasta (šaltinių: Rungenbrust), Grobynas (šaltinių: Grebin), Rastenburgas, Baislaukis'
(vok. Baslack), Sehstenas, Rheinas, War-tenbergas... — daugumas senos prūsų vietovės, vėliau kelios išaugusios didokais miestais. Iš B. per Girdavą, tyru per Gavai-čius, Romintos ir Lazdijos upes XIV a. gale ėjo karo kelias į Merkinę. Bartai, kaip ir visi pavergtieji prūsai, eina Ordinui karo tarnybą, žvalgo kelius į Lietuvą, o vad. plėšeikos (latrunculi) 1370 iš Girdavos pasiekia net Kaltinėnus. Suvokietėję bus bartai tik XVI—XVII a. Apie pusę XV a. jie, matyt, dar visai vokiškai nemoka, nes 1444 Warte.nberge randame prūsams atskirą nuodėmklausį. 1360—1490 Heilsberge veikė prūsų mokykla. XVI a. kronikininkai Eras-mus, Stella ir Simon Grunau, rašydami apie Bartonią, kildino šį vardą iš tariamojo Barto, Vaidievučio sūnaus.
- M. Toeppen Historisch-comparative Geographie von Preussen 1858; H. Lowmianski Studja nad poczatkami spoleczenstwa i panstwa litewskiego II 1932: K. Lohmeyer Geschichte von Ost-und Wespreussen I 3 leid. 1908.
Bartai (suvokietinta į Barten) vietovė Lybės paupy Karaliaučiaus apygardoje, Ras-tenburgo aps., pusiaukelyje tarp Girdavos ir Rastenburgo. 1337 kryžiuočių pilies liekanos. Čia gimė šie tikybiniai Maž. Lietuvos rašytojai lietuvių kalba: apie 1553 Mykolas Sapūnas, 1721 XII 15 Kristionas Lovynas, apie 1730 Danielius Teofilis Zetegastas (Settegast), 1812 VIII 18 Karolis Augustas Heinrici.
Bartas Guillaume de Saluste (1544-1590) prancūzų hugenotų poetas. Jo epinis kūrinys La semaine 1578 savo pasaulio kūrimo vaizdais veikė Miltoną, bekuriant Prarastąjį rojų.
Bartel 1) Hans von (1856—1913) vokiečių dailininkas, akvarele piešęs Šiaurės jūrą ir jos pakraščio žmones. Savo laiko iš vadovaujančių vokiečių akvarelistų.
2) Kazimierz (1882 — vokiečių sušaudytas 1941) lenkų matematikas ir politikas. 1913 Lvivo politechnikos profesorius, 1919—1920 geležinkelių ministeris, nuo 1922 seimo atstovas, nuo 1926 buvęs kelis kartus Lenkijos ministeris pirmininkas.
Bartelis 1767 surastas akmens stulpas, kurį drauge su kitu (Gustabalda) gen. Fr. zu Anhalt pastatė Bartėnų rinkoje. Vardus tiems stulpams davė pats gen. Anhalt. B. jis pavertė prūsus krikštijusiu vyskupu šv. Baltramiejumi, o Gustabaldą tariamojo Vaidievučio dukterimi. Kiti vėliau ėmė ir B. laikyti to paties Vaidievučio sūnumi Bartu, nuo kurio, esą, gavusi vardą Bartų žemė. Kaikas laikė tuos stulpus pastatytais sienai saugoti dievaičių stulpais, tačiau jie atitinka žinomas p. r. Europoje akmens bobas.
Bartels Adolf (1862—1945) vokiečių rašytojas ir literatūros istorikas. Savo kūryba ir savo vokiečių literatūros istorija jis atstovavo stiprų nacionalizmą. Todėl nacių laiku buvo populiarus. Jo romanas Die Dithmarschen 1898 yra būdingas pavyzdys tos literatūros, kurios šūkiu yra Blut ųnd Boden (kraujas ir žemė).
Bartėnai (vok. Bartenstein, lenk. Barto-šyce, Barštyn) mst. M. Lietuvoje Karaliaučiaus apyg. prie Alnos (vok. Alle; Priegliaus kair. int.) į vak. nuo Bartų mstl., į pietr. nuo Yluvos (vok. Pr. Eylau) mst. ir 58 km į pietr. nuo Karaliaučiaus, Prūsų žemės Bartos srityje. 1939 buvo 13.000 gyv. čia senosios prūsų pilies vietoje kryžiuočiai pastatė 1240 pilį. Apie 1245 ji buvo prūsų