T. pagrindai: nusikalstami laikomi tik tokie darbai, kurie aiškiai žalingi visuomenei ir kurių baudimas iš anksto nustatytas įstatymo Cnullum crimen sine lege); baudžiami tik darbai, padaryti kaltai, t. y. tyčia ar neatsargiai; kova su nusikaltimais kovojama bausmėmis, tačiau bausmės žymiai sušvelnintos; bausmės tikslas paveikti nusikaltėlį ir visuomenę; kiek galint paisoma nusikaltėlio pataisymo idėja. Tais pagrindais buvo sudarytas Prancūzijos Code Penai 1810, Bavarijos baudž. statutas 1813, Vokietijos partikuliarieji statutai, dabartinis vokiečių Strafgesetzbuch ir daugumas dabartinių kodeksų, jų tarpe ir Lietuvoje veikęs rusų baudžiamasis statutas.
- V. Stankevičius Baudžiamosios teisės istorijos pamatiniai bruožai 1932; G. Galhoun The grovvth ofcriminal law in ancient Greece 1927; Th. Mommsen Römisches Straf recht 1899.
B. T. r e f o r ma. Nuo XIX a., remiantis statistikos ir sociologijos duomenimis, atsirado ir nusikaltimų priežasčių tyrinėjimas (kriminalinė statistika, kriminalinė antropologija, kriminalinė sociologija). Greta priežasčių, glūdinčių visuomenės santvarkoje (kurias galima pašalinti tik visuomeninėmis reformomis), išaiškinta, kad nusikaltimai dažnai daromi dėl tam tikrų asmeninių kūno ar psichikos trūkumų, kuriuos kartais galima paveikti tam tikromis priemonėmis (auklėjimu, gydymu). Buvo iškeltas reikalas peržiūrėti bausmių sistemą ta prasme, kad bausmes pritaikintų naujiems tikslams ir greta bausmių nustatytų eilę naujų priemonių visuomenei apsaugoti nuo pavojaus, einančio iš asmeninės nusikaltėlio būties. Europos kontinente šios problemos buvo nagrinėjamos teoretiškai, bet anglosaksų kraštų praktikoje surasta daug .naujų metodų nusikaltėliui veikti. Jų minėtinos: kalėjimų progresyvioji sistema, lygtinis iš kalėjimo paleidimas, išleistųjų iš kalėjimo kalinių globojimas, auklėjimo įstaigos nepilnamečiams, lygtinis nuteisimas. Nuo XIX a. pusės B. T. reformos klausimas iškilo tarptautiškai ir yra nagrinėjamas įvairiuose kongresuose ir suvažiavimuose. Kaip Europos kontinento teorijos ir anglosaksų praktikos sintezė susikristalizavo aiški bendra reformų programa. Ji buvo suformuluota 1870 kalėjimų kongrese Cincinnati penitenciaristo Wine-s’o pasiūlytoje Declaration of principies (naujas formulavimas 1930) ir tarptautinės kriminalistų sąjungos (Union Internationale du droit penai) programoje. Šio tarptautinio darbo įtakoje įvairiuose kraštuose prasidėjo ir baudž. statutų reformų darbai.
- C. Lombroso L’uomo deliquen te 1876: E. Ferri Sociología crimínale 1881; G. Garofalo La criminología 1885; A. Prins Criminalité et répression 1885.
Baudžiamoji Rusų ekspedicija, vad. juodašimčiais, rus. černosotency, siautėjo Lietuvoje labiausiai 1906 (ž. Baudžiamosios rinktinės). Tuo pačiu (rusų juodašimčiai) vardu dabar mūsų žmonės vadina Lietuvoje nenustojančius siausti ir gyventojus, jų turtą ir kultūrą naikinti rusų bolševikų en-kavedistinius būrius, rus. otriady, Rusijos gilumoje organizuojamus.
Baudžiamosios rinktinės 1905—1906. Re-volicinis 1905 sąjūdis, labiausiai buvo paplitęs Pabaltijo kraštuose, nors Lietuvoje jis buvo smarkiai susijęs su tautiniu sąjūdžiu. Reakcijai prasidėjus, sąjūdžio srityse buvo paskelbtas karo stovis, o kiek vėliau į sąjūdžio sritis buvo pasiųstos B. R. Jos labiausiai siautėjo Latvijoje. Lietuvoje vien Kauno gubernijai 1905 XII į B. R. buvo paskirta 14% pėstininkų kuopų ir 4% eskadronų raitininkų. 1906 I tos B. R. jėgos buvo dar padidintos. Kiek jų veikė buv. Suvalkų gub. ir buv. Vilniaus gub. tikslių duomenų nėra. Visoms Kauno gub. veikusioms B. R. vadovavo gen. mjr. Verba, paskiau gen. mjr. Kolomnin. B. R. turėjo veikti kontakte su gubernatoriumi. Joms buvo duotas uždavinys grąžinti anksčiau buvusią tvarką ir padėtį, suimti neištikimuosius, atimti iš gyventojų ginklus, saugoti, kad mokesčiai būtų sumokėti ir kt. Zarasų ir Ukmergės aps. veikė pik. Ivanovo B. R., Šiaulių aps. rotm. Osteno B. R., Šiaulių aps. pik. Peterso, Kauno, Raseinių ir Tauragės aps. ats. kpt. Zubovskio. Kaikur B. R. veikė tiek griežtai, kad net jas lydėję is-pravnikai skundėsi gubernatoriui jų žiaurumu. čia ypač pasižymėjo Osten, kuris, pvz. Akmenėje, iš patrankų šaudė į ,niekuo nenusikaltusių gyventojų namus. Vietomis ir patys dvarininkai prašė gubernatorių leisti organizuoti būrius „teisėtai” tvarkai palaikyti. Kurtuvėnų Ziberg-Plioteriui buvo leista rinkti specialų būrį miesteliui apsaugoti nuo „revoliucionierių”. O Liepojos— Romno glž. viršininkas Maškov net specialia telegrama kreipėsi į vyskupus, prašydamas gyventojus „ganytojiškai veikti, kad būtų baigtas pravoslavų mušimas”.
- V. Steponaitis Baudžiamos rinktinės Kaunijoje 1929.
Baudžiava, darbas dvarui, lažas, dvarys-ta. Seniau baudžiava lietuvių kalboje dar buvo vad. ir kunigysta arba kunigystė, sudaryta iš kunigas, „ponas”, kuriam valstiečiai turėdavo eiti dirbti; plg. dar ponysta „baudžiava” (lenk. panszczyzna), ponų jungas, dvaro jungas.
Baudžiavos yra tokie santykiai, kai ūkininkas valstietis yra nelaisvas, pririštas prie žemės, jo dirbamoji žemė priklauso ponui, kuris yra jo teisėjas ir administratorius. Pats baudžiauninkas turi savo ūkį ir iš jo gyvena. Be to, jis dirba pono laukus ir gali būti verčiamas dirbti ir kitus dvaro ūkiui reikalingus darbus. Teisinė baudžiauninkų būtis gali būti lygi vergijai, bet ūkio atžvilgiu kiek švelnesnė. B. buvo vi-