kūną žalojančią ją. Iš skaudžių jų buvo mušimas mažesnio nusikaltimo vagims, mažamečiams vagims ir valkatoms. III St. šluotomis mušamas nebajoras apšmeižęs bajorą, kad tas juo nebesąs. II St. tuo atveju numatė liežuvio nupjovimą. Mušimas buvo vartojamas specialiai žemesnio luomo žmonėms ir mažamečiams. Iš kūną žalojančiųjų dažniausiai minimas rankos nukirtimas, paprastai už pasikėsinimą nužudyti ar tik vien ginklo pavartojimą bajorui, nužudžiusiam valstietį, bet nusikaltimo vietoje nepagautam. Ausies nupjovimas buvo savotiškas vagies paženklinimas, numatytas dar I St. III St. įvesta nosies prapjovimas.
Laisvės atėmimo B. I St. paminėta vos porą sykių, kaip išimtis ir areštas. II St. daugiau kaip 30 kartų ir III per 45. Geriausias kalėjimo sistemos vaizdas gaunamas III statute. Pradedama tuo, kad kiekvienam ponui leidžiama kalinti savo žmogų, net bajorą, grandinėse sų sąlyga jo nenu-marinti. Kalėjimų buvo kiekviename paviete. Jų priežiūra priklausė vaivadoms ir seniūnams. Kalėjimo B. buvo skirstomos į požemio ir viršutinio bokšto. III St. minima, kad požemio kalėjime kalėti ilgiausias terminas 1 metai ir 6 sav. Požemyje sėdėjo ir nusmerkti mirti kriminalistai. Viršutiniame kalėjime buvo kalinami asmenys ligi teismo. Bajorai nuo tokio arešto buvo atleisti. Jis buvo skiriamas už menkesnius nusikaltimus bei nusižengimus. Už kalinio laikymą ir maitinimą buvo imami mokesčiai iš kalinių ir, jiems negalint sumokėti, išreikalaujami iš priešingosios šalies. Viršutinio kalėjimo B. galėjo būti abiejų šalių susitarimu atleista.
Lietuvos Statutas žino ištrėmimą už valstybės ribų kaip priemonę nusikratyti nepageidaujamu elementu, pvz. čigonais. Už miesto ribų būdavo išvaromi suvedžiotojos, valkatos ir kilę iš žemesniojo luomo šmeižėjai. Pavėlavę stoti kariuomenėn būdavo siunčiami pasienin.
Garbės ir teisių atėmimų galėjo būti nubaustas tik bajoras. Tai buvo bajoro prerogatyvų sulaikymas, neliečiąs jo įpėdinių. Vartojamas daugiausia kariuomenės nusikaltimams, arba kai nebuvo galima kitos B. pavartoti, pvz. pabėgusiam išdavikui. Pagautas jis būdavo mirtimi baudžiamas. Dažniausiai garbės atėmimo B. eina priedu prie mirties B. Visiškas iš bajorų luomo išmetimas esti, jei bajoras imasi netinkamo jam verslo ar bajorė išteka už nebajoro. Statutas numatė paveldėjimo teisių atėmimą, ypač už nusikaltimus prieš tėvus, už brolių ir seserų nužudymą, ištekėj’mą prieš tėvų norą ir už nebajoro. Prie garbės B. tenka priskirti visas, kurios turėjo tikslą žmogų pažeminti visuomenės akyse. Nusikaltėlis buvo vežiojamas po turgus, turėjo šuniškai atloti šmeižtą. Kartais būdavo uždedama ir viešoji bažnytinė atgaila, kaip kalėjimo B. priedas tėvams už vaikų nužudymą.
Turto srityje B. buvo nekilnojamojo turto nusavinimas ir atskirų daiktų konfiskacija. Nekilnojamasis turtas paprastai nusavinamas už valstybinius nusikaltimus. Paprastai jis lydi kitą pagrindinę B.— mirtį ir baniciją. II St. ir III St. daroma išimtis nekilnojamam turtui, pačių vaikų įgytam. Kartais nusavinimas pakeičia asmeninę B., o ją įvykdžius, nebegalimas. Buvo numatyta nusavinimas viso nekilnojamojo turto ar tik jo dalies. Kartais, jei nėra nekilnojamojo turto, nusavinamas kilnojamasis.
Nepaprasta bausme Statute buvo b a n i-c i j a, kuri neturėjo savarankiškos reikšmės, bet pakeisdavo kitą, jei šios dėl kurios nors priežasties nebuvo galima įvykdyti. Dažniausiai ji buvo jungiama su mirties B., ir buvo lyg mirties B. surogatas. Bani-cija buvo paskelbiama, kai asmuo nepasiduodavo teismo sprendimui. Teismas tuo reikalu kreipėsi į valdovą, kuris ją skelbė iškilmingąja forma. Banicijos rezultatai buvo sunkūs, asmuo netekdavo valstybės globos, neturėjo teisės grįžti tėvynėn, buvo tartum išbraukiamas iš gyvųjų tarpo, jo pati laikoma našle, o vaikai našlaičiais. Visoms valdžios įstaigoms ir privatiems asmenims skiriama pareiga jį pagauti ir ten pat bausti. Kiekvienas turėjo teisę tokį nužudyti. Niekas jo negalėjo priglausti: priešingai, pats taptų banitu. Be šios amžinos banicijos, Statutas žino dar laikinę, nusikaltėliui vengiant stoti teisman pasiteisinti. Tai buvo grynai procesinė banicija. Laikinoji, pasibaigus teisman stoti terminui — 1 m. 6 sav., tapdavo amžina. Kadangi laikinoji banicija buvo procesinis aktas, tai procesinėmis priemonėmis ją galima buvo ir sulaikyti. Tam tikslui iš valdovo buvo išgaunami apsaugos lakštai — gleitai, kurie leisdavo grįžti kraštan ir stoti teisman.
Paskutinė bausmė, kuri tik pakeisdavo kitas, buvo v e r g y s t ė. I St. vienu iš būdų tapti vergu buvo mirties B. pakeitimas (išskyrus vagystę) vergyste priešinga jai šaliai. II St. tas straipsnis išnyksta. Vagies šeima galėjo būti atiduota vergijon. Nusikaltėlis būdavo leidžiamas atiduoti atsidirbti, kai jo turto nepakakdavo nuostoliams atlyginti. Tai galėjo būti taikoma ir vagiui, jei nebūdavo paskirta mirties bausmės. Lietuvos Statutas drausdavo imti laisvą žmogų amžinojon vergystėn, bet leisdavo būti joje ligi atsitarnaus. Jei per visą gyvenimą neatitarnaudavo, tai po jo vergaudavo ir jo vaikai. II ir III St. vaikai galėjo būti vergais tik 7 metus.
Lietuvos Statutas žino bylos iškėlimo pa-senėjimą ir bausmės vykdymo pasenėjimą. Pasenėjimo terminas bylai iškelti 3 metai.