1917 B. XV paskelbė naują bažnytinių teisių rinkinį (Codex Iuris Canonici), įsteigė Studijų ir Universitetų Kongregaciją, Rytų Bažnyčios Kongregaciją, Rytų Institutą. 1921 po Joannos d’Are paskelbimo šventąja atnaujino 1905 nutrauktus diplomatinius santykius su Prancūzija, taip pat ir su kitais kraštais. Sostan sėsdamas te-radęs prie Vatikano 12 diplomatinių atstovybių, mirdamas jų 27 paliko. Kad ir tik 7 metus valdė Bažnyčią, bet dėl savo krikščioniškos meilės darbų buvo iš žymiausiųjų popiežių. Jis paskyrė Rattį kardinolu ir konsekravo Pacellį vyskupu, ir jie paskiau liko jo įpėdiniais Apaštalų Soste.
- G. Armand d’Agne Benoit XV et le conflit européen 1916; H. le Flock La politique de Benoit XV 1920; G. Goyau La papauté et chrétienté sous Benoit XV 1923; F. Schmidlin Papstgeschichte der neuesten Zeit III 1935; Pr. Dovydaitis Benediktai popiežiuose — Viltis 1914 N. 11—12.
Benediktas, taip pat ir Jonas, Izaokas, Matas bei Kristinas, vad. „penki broliai kankiniai, lenkai”. (Šventė XI 12). Kilęs iš Benevento, kunigas, paskiau prie Monte-cassino gyvenęs eremitas, 1001 B. buvo įtikintas imperatoriaus Otono III vykti į Lenkiją eremitų misininkų bendruomenės kurti. Su B. kartu išvyko Jonas, o Lenkijoje prie jų prisijungė lenkai Izaokas ir Matas. Boleslovo Drąsiojo remiami, jie kurį laiką ramiai savo darbą dirbo, bet 1003 XI 11—12 buvo užpulti karaliaus kareivių ir drauge su virėju Kristinu nužudyti. Jie buvo palaidoti bažnyčioje. Tuoj prie jų kapo įvyko stebuklų, ir žmonės pradėjo juos garbinti, kaip šventuosius kankinius. 1038 Čekijos kunig. Vratislavas, jau anksčiau pasigrobęs šv. Vaitiekaus kūną, išgabeno ir „penkių brolių” kūnus į Olomouc’ą.
- W.Ketrzynski — Monumentą Poloniae Historica VI 1893.
Benediktas 1) Anianietis (a. 750— 821) šventasis (šventė II 11). Vizigotų kilmės (tikrasis vardas Witiza) Languedoc’o grafo Aigulfo sūnus, po šv. Benedikto antrasis Vakarų monachizmo tėvas. Išauklėtas Pipino Mažojo ir Karolio D. rūmuose, 774 stojo į Saint-Seine Burgundijoje benediktinų vienuolyną, bet benediktinų drausmės silpnumu nepatenkintas, grįžo gimtinėn ir čia 780 Aniane įst. vienuolyną, į jį sutraukdamas ligi 300 vienuolių. Liudvikas Pamaldusis jo priežiūrai pavedė visus savo valstybės vienuolynus, pastatydinęs jam Indos, ties Aachenu, vienuolyną. Liudvikas norėjo visus vienuolynus sujungti į tam tikrą administracinį vienetą, kuris būtų ryšininku tarp valstybinės valdžios ir vienuolių. Šiam tikslui 817 Aachene buvo sušauktas vienuolynų abatų susirinkimas. Kad ir priėmė B. sudarytas vienuolių gyvenimo tvarkos taisykles, bet nepritarė Liudviko siekimams. B. veikla nedavė tų vaisių, kurių buvo laukta.
- F. Hardi La vie et l’oeuvre de s. Benoit d’Aniane 1897; J. Naberhaus Benedikt von Aniane 1930.
2) B. B i s c o p (628—690) šventasis (šventė I 12). Kilęs iš anglosaksų didikų šeimos, ligi 653 tarnavo iNorthumbrijos karaliaus Oswiu rūmuose. Lydėdamas į Romą karaliaus sūnų Alchfridą, liko Italijoje ir įstojo į benediktinų vienuolyną Lerino saloje, iš kur po dvejų metų nuvyko į Romą. Popiežius Vitalinas pavedė jam į Angliją lydėti ką tik paskirtą Canterburio arkivyskupą Teodorą Tarsietį. Šis 658 paskyrė B. šv. Petro vienuolyno abatu Canterburyje. 660 vėl aplankęs Romą, parsigabeno iš ten daugybę rankraščių ir šventųjų relikvijų. Gavęs žemės prie Wearo upės žiočių, ėmė ten kurti vienuolyną, o netoli Wearmutho pastatė Jarrowo vienuolyną. Abiejų vienuolynų vienuoliai sudarė B. vadovaujamą vieną bendruomenę. Jie virto svarbiausiais centrais lotynų kultūrai plisti Anglijoje ir Europoje. Keliais atvejais nuvykdamas Romon, B. surinko tenai daugybę knygų, kurios pripildė išgarsėjusią Wearmutho-Jarrowo biblioteką. Iš jos B. mokinys Beda sėmėsi senovės mokslo turtų ir juos žodžiu ir raštais skleidė v. Europoje. Savo vienuolynams ir bažnyčioms puošti B. iš Italijos gabeno ir šventųjų paveikslus, kuriuos jis vadino liaudies evangelija. Prieš savo mirtį vienuoliams įsakė ypač saugoti knygas, „su tokiu vargu pargabentas iš Romos”. Jo veikla anglų kultūros istorijoje suvaidino labai didelį voidmenį.
- F. Cabnol L’Angleterre chrétienne 2 leid. 1909; E. 8h. Duckett Anglo-Saxon Saints and Scholars 1947.
3)B. iš Canfieldo (1562 —1610) tikrai gimęs Essexo grafijoje Anglijoje Wiliam Filch. Konvertitas. 1587 įstojo į kapucinų ordiną. Teologiją studijavo Italijoje. 1599 nuvykęs Anglijon, buvo įmestas į kalėjimą; 1602 išleistas išvyko į Prancūziją ir apsigyveno Rouene. Čia pagarsėjo dvasinio gyvenimo mokytoju ir parašė savo žymiausius asketinius raštus. 1609 išsp. Le chevalier chrétien (1619 išsp. anglų kalba). Dar Italijoje jo parašytas veikalas Le règle de perfection dėl savo sintetinės formos ir praktinio dėstymo susilaukė 18 leidimų prancūzų, lotynų, vokiečių, flamų, italų ir ispanų kalbomis.
- M. Rebelhau Le chevalier chrétien du p. capucin Benoit de Canfield 1913.
4) B. Joseph Labre (1748 —1783) šventasis (šventė IV 16). Iš 15 brolių vyriausias. Jaunas būdamas, bandė stoti į trapistus ir kartūzus, bet nebuvo priimtas. Stojęs į cistersus, dėl nesveikatos pasitraukė. 1770 iškeliavo į Romą ir kelionėje suprato savo pašaukimą gyventi visiškame neturte ir lankyti šventąsias vietas. Ap-