ka, Juliaus Slovackio 1840 — 1844 poemai Beniowski, L. Mūhlbach 1865 apysakai Der Graf von Beniowsky, M. Jokai’aus vengriškai 1888 apysakai, W. Sieroszewskio 1916—1917 apysakoms Beniowski ir Ocean.
Galimas daiktas, kad ryšium su tais B. nuotykiais ir Lietuvoje vienas Daugailių vi. kaimas gavo Madagaskaro vardą (vysk. M. Reinio gimimo vieta).
Benislavskis Jonas (1736 Latgalijoje — 1806) bažnyčios veikėjas, kilęs iš XVII a. čia atkilusios mozūrų giminės. Baigęs Polocko jėzuitų mokyklą, 1757 stojo į jėzuitus. 1768 kun. ir teologijos daktaras, 1768 — 177.1 Naugardėlio jėzuitų kolegijos prof., 1771 —1774 Vilniaus jėzuitų akademijos filosofijos prof. Pirmuoju Lietuvos ir Lenkijos padalinimu jo tėviškei atitekus Rusijai, greičiausiai dėl savo giminės reikalų išsikėlė Rusijos valdomon teritorijon. Čia suėjo su Gudijos vysk. Stan. Bohuš-Siestžen-cevičiumi, globodamas jėzuitus, tarpininkavo tarp jų ir skersaujančio į juos vyskupo, o per savo giminaitį gen. Joną Michel-soną, kuris pagarsėjo, numalšinęs sukilusius Puhačiovo kazokus, pasiekė carienei Kotrynai II įtakingąjį Potemkiną ir taip jam įtiko, jog šis net Kryman jį su savim pasiėmė, mėgdamas (pravoslavas) kalbėtis su juo apie kat. bažnyčią. B. per Potemkiną išsirūpino Gudijos vyskupiją pakelti (1782) Mogilevo arkivyskupija ir Siestžencevičių arkivyskupu, nors Potemkin reikalavo, kad B. sutiktų būti arkivyskupu. Visdėlto B. gavo gavo sutikti būti Siestžencevičiaus koadjutorium ir 1783 pats vykti Romon naujai arkivyskupijai popiežiaus sutikimo išsirūpinti. 1784 II 8, popiežiaus pavedamas, nuncijus Lenkijai Archetti Petrapilyje konsekravo šv. Kotrynos bžn. Siestženčevičių arkivyskupu, o B . jo koadjutoriumi Gada-ros vysk. titulu, vėliau Polocko sufraganu. 1800 rusų vyriausybei sumanius pakeisti Siestžencevičių B-ių, gavo važiuoti Petra-pilin, ir išsirūpino palikti S. arkivyskupu, bet pats turėjo sutikti būti katalikų kolegijos Petrapilyje pirmininku, nuo ko 1801 atsisakė ir įsikūrė Latgalijoje, vyskupijos Styglavos dvare. Išsp.: Institutiones logi-cae 1774, Rozmyšlania dla księžy šwie,ckioh o povvinnošciach chrzešciarikich 1799.
Beni Suef 1) Augšt. Egipto provincija tarp Nilo ir Fajumo oazės, 1097 km2 su 614.000 gyv. (1947). Nepaprastai tirštai apgyventa (610 gyv. 1 km2). Auginama ryžiai, medvilnė, cukrinės nendrės, kukurūzai.
2) B. S. provincijos administracinis centras kair. Nilo krante, 58.00 gyv. (1947). Cukraus ir medvilnės audinių pramonė.
Beniuševičiūtė Julija žr. Žymantienė Julija (Žemaitė).
Benkartas (lenk. bękart, iš vok. Bankart, Bankhart) pavainikis, ne vedybinis vaikas, mergvaikis.
Benkendorf žr. Benckendorff.
Benkis ožys, į kurį žemaičiai įtaiso mintuvus. Linų mynės talkose kaimo jaunimas B. slapta užriša virve ir iš klojimo staiga išvelka, drauge ištraukdami ir mintuvus bei išgąsdindami mynėjas.
Benkovae v. Jugoslavijos mst. Dalmati-joje, 26.000 gyv. (1950), daugiausia kroatų. Apylinkėje šen. romėnų Asseria mst. griuvėsiai (iš III a.).
Benlliure y GilJosė (1855 —1936) ispanų tapytojas, nuo 1878 daugiausia gyvenęs Romoje. Piešė ispanų ir italų liaudies gyvenimo scenas.
Benn Gottfried (g. 1886) vokiečių poetas ir essayistas, gydytojas. Savo raštuose probleminis kūrėjas, meno suabsoliutinimu atstovaująs metafizinį esteticizmą. Dabarties dvasią aptaria nihilizmu, kaip visų vertybių išblėsimu ir pasaulio beprasmybės iškilimu. Prieš šį nihilizmą jis teigia meno uždaviniu sukurti meno formų tikrovę, kurios galutiniu ir vieninteliu objektu būtų pats žmogaus aš be jokių transcendentinių sąryšių. Todėl jam modernioji lyrika yra monologi-nis savęs išsakymas, kaip atsakymas į nebūtį kūrimu formų (pagal jį, nebūtis yra pats apeliavimas į žmogų kurti formas, -formfordernde Gewalt des Nichts). Jo poezijos kūriniai: Ges. Gedichte 1927, Statische Gedichte 1948, Fragmente 1951, Trunkene Flut 1952, oratorija Das Unaufhörliche 1931 (Hindemith muzika) ; proza: Der Pto-lomäer 1949, Drei alte Männer 1949, Frühe Prosa u. Reden 1950; essays: Nach dem Nihilismus .1931, Der neue Staat u. d. In-telektuellen 1933, Ausdruckswelt 1949, Doppelleben 1950, Probleme der Lyrik 1951, Essays 1951.
Bennet Arlington Henry (1618 — 1685) anglų politikas. Revoliucijos metu kariavo Karolio I pusėje, Oksforde paskirtas valst. sekretoriaus Digby padėjėju, drauge su šiuo priėmė katalikybę. Karalių nužudžius, išvyko Prancūzijon, kurioje veikė Stuartų naudai. Karolio II politikos veikėjas, 1669—1673 ministerių kabineto narys, palaikė karalių prieš parlamentą ir protestantus, bet, parlamentui privertus karalių pasirašyti nepalankų katalikams Text-actą ir nenusisekus laimėti užsienių politikoje, B. parlamento buvo patrauktas tieson. Kad ir išteisintas, turėjo iš politikos pasitraukti. 1701 išl. jo laiškai Letters to Sir W. Temple.
Benne tt 1) Arnold (1867—1931) anglų rašytojas ir kritikas. Baigęs Londone teisių mokslus, ėmėsi žurnalistikos. Kurį laiką gyvenęs Paryžiuje, gavo įtakos iš prancūzų realistų. Savo romanuose realistiškai vaizdavo vidurinių sluogsnių gyvenimo pramonės centruose kasdienybę. Jo dramos daugiausia yra pasisekimo turėjusių romanų susceninimas. Kaip kritikas savo laikui bu-