jie galėjo būti ir susibajorinę valstiečiai ar kokio plikbajorio vaikai.
1) Ignas (g. Pabaisko vi. Vaisgenių k. — m. 1778 Nesvyžiaus apylinkėse) Vilniaus vaivados etmono Mykolo Kazimiero Radvilos ir jo sūnaus Karolio Stanislovo „Panie Koehanku” šalininkas, ir todėl yra gavęs nukentėti nuo galingos Lietuvoje Čartoriskių giminės. Baro konfederacijos veikėjas. Vilniaus advokatas, dar 1755 Radvilų įtakos paskelbtas Vilniaus tribunolo regentu. 1756 tribunolui patekus į Čartoriskių rankas, iš regentų pašalintas ir, apkaltintas kyšių ėmimu (B. dovanų buvo priėmęs kepuraitę), nebeturėjo teisės tarnybos begauti. 1757 tribunolui vėl patekus į Radvilų rankas, B. buvo grąžintos teisės, bet jis atsisakė būti regentu ir, paskirtas Vilniaus kardininku, liko prie Radvilų dvaro, įtakingas ir reikalingas Radvilams ir jų šalininkams. .1760 II ir 1761 IV išrinktas tribunolo nariu; pristatęs Karoliui Radvilai 1762 mirusio tėvo 60.000 auksinų sumos skolos raštelį, ligi savo gyvos galvos gavo Dubingių mstl. Kar. Radvilai virtus Vilniaus vaivada, 1763 B. paskirtas pavaiva-džiu ir tribunolo vicemaršalu. Drauge su Kar. Radvila kovodamas prieš Čartoriskius, B. stojo ir prieš jų giminietį, 1764 karaliumi išrinktą Stanislovą Poniatovskį, šiam atėmus iš Radvilos vaivadiją ir sekvestravus jo dvarus, B. nustojo būti pavaivadis. 1764 VII kartu su rusų išstumtu Radvila B. atsidūrė Rumunijoje, 1764—1765 Semi-gradijoje. Nepatenkintų Čartoriskių politika rusų palaikytas, Radvila grįžo Lietuvon. Prieš Čartoriskių reformas nusistačiusi bajorija sudarė Vilniuje Lietuvos ir Radome Lenkijos konfederacijas, vėliau susijungusias Varšuvoje Radvilos vadovybėje. 1767— 1768 seime bajorija panaikino reformas, bet, susipratusi esanti rusų naudojama anų politikos tikslams, 1768 sudarė prieš rusus ir karalių Baro konfederaciją, prie kurios prisidėjo nuo rusų atšokęs Radvila, o B. Lietuvoje sukurstė daugelį bajorų prie jos šlietis, per kelias savaites bemaž visą Lietuvą apvažiuodamas. 1769 IX Bialoje Silezijos pasienyje 34 Lietuvos ir Lenkijos vaivadijų konfederacijų maršalkoms išrinkus bendrą vadovybę, Lietuvos maršalka Mykolas Pacas virto jos viršininku, o Lietuvos sekretorius B. bendru sekretoriumi. 1770 pradžioje B. drauge su visa vadovybe, taip pat ir Radvila, išsikėlė į Prešovą Vengrijoje, paskiau į Tešiną Silezijoje. 1772 Baro konfederacijai pasibaigus Lietuvos ir Lenkijos pirmuoju padalinimu ir Austrijai privertus konfederatų vadovybę iš Tešino pasitraukti, Radvila persikėlė Prancūzijon, Pacas ir B. Bavarijon, paskiau Prancūzijon. 1777 Radvilai su karaliumi susitaikius ir grįžus Lenkijon,o 1778 Lietuvon, apie tą patį laiką grįžo ir B,, kuriam Radvila davė dvarą netoli Nesvyžiaus. Su karaliumi susitaikęs B., kaip ir jo brolis kun. Ksaveras, rėmė karaliaus šalininko paiždininkio Antano Tizenhauzo veikimą.
Būdamas Baro konfederacijos sekretoriumi, B. rūpestingai surinko konfederacijos raštus, drauge su Pacu juos išvežė Prancūzijon, o paskiau juos atvežė Lietuvon, čia tąja medžiaga pasirėmęs, jo brolis Ksaveras B., sako, rašęs konfederacijos istoriją, bet 1794 rusams jį išvežus Smalenskan, rankraštis dingęs. Tačiau XX a. lenkų istorikas K. Pulaski, radęs Petrapilio viešojoje bibliotekoje konfederacijos raštų rinkinį, mano, kun. B. .nerašius istorijos, tik į 3 tomus surinkus brolio duotuosius konfederacijos raštus, kurių pirmasis tomas esąs Petrapilio rinkinys, greičiausiai, rusų paimtas iš kun. Ksavero, 1784 jį suimant.
- J. Bartoszeivicz I. Bohusz — Bibl. Warsz. 1858 I p. 121—163;
- W. Konopczynski Konfederacya Barška 1928.
2) Ksaveras (Pranciškus Ksaveras Mykolas, 1746 I 1 Pabaisko vi. Vaisgenių k. — 1820 IV 4 Varšuvoje) jaunesnysis Igno B. brolis. Mokėsi Vilniaus jėzuitų kolegijoje, 1761 IX 26 stojo į jėzuitų ordiną. Teologines, filosofines ir teisines studijas atliko Vilniaus akademijoje. Bestudijuodamas buvo ir Gardino jėzuitų kolegijos prancūzų kalbos mokytojas ir konvik-to viršininkas. 1768 II 25 įšventintas kunigu. Mokslų baigti buvo išsiųstas Romon ir grįžo, jau jėzuitus panaikinus, o pats virto eksjėzuitu. Karaliaus dvaro iždininko A. Tizenhauzo iškviestas į Gardiną, su juo dirbo 1773—1780. čia jis Tizenhauzo naudai veikdė bajorų seimelius, ir todėl visokių nemalonumų gavo patirti. 1777—1778 B. su Tizenhauzu, svetimų kalbų nemokančiu, apkeliavo Sileziją, Čekiją, Vokietiją, Olandiją, Angliją, Prancūziją ir per Vokietiją, Čekiją, Austriją ir Lenkiją grįžo Lietuvon. Savo kelionę aprašė Dziennik podrožy, kuris tebuvo išsp. 1885 žurnale Kronika Ro-dzinna ir 1903 atskira knyga, kurioje leidėjas A. Kraushar ją neteisingai buvo prisky-ręs S. Staszycui, o tai atitaisė Przegląde Hist. XXVI 1927 Lesniewski (Bohusz nie Staszyc). Grįžęs iš kelionės, B. buvo paskirtas Ukmergės klebonu. 1780 Tizenhauzą iš iždininkų pašalinus, B. nesėkmingai buvo bandęs Varšuvoje jį apginti. Paskiau apsigyveno Vilniuje. 1781IX 30 vysk. Masalskis jį paskyrė prelato kantoro koadjutoriumi, o 1780—1782 B. buvo civilinio tribunolo pir-
K. Bagužis