lekcijas, kurias sunku laikyti B. Tačiau 231 Kr. g. Origenas įst. žymiausią to laiko B. Cezarėjoje, kuri ne vien pati rinko knygas, bet ir aprūpindavo jomis ir tolimesnius kraštus. Pvz. iš jos imp. Konstantinas apie 330 gavo 50 Biblijų Konstantinopolio bažnyčioms aprūpinti. Toliau knygų ir B. kultūros centru kuriam laikui virsta Bizantija, ypač nuo Justiniano laikų (VI a.) ir tą pirmenybę Rytuose ji išlaikė ligi 1453, kol turkai nukariavo Konstantinopolį. Knygų kultūros centrais čia virsta vienuolynai — pačiame Konstantinopolyje, paskiau Ato (Athos) kalne ir kt. Tačiau Vakaruose tuo pačiu laiku daugybei vienuolynų kuriantis, daugumoje jie virsta ne vien knygų saugojimo, bet ir jų gaminimo centrais, kuriuose buvo nurašoma ne tik krikščionių literatūra, bet ir senovės lotynų ir graikų literatūros paminklai. Pirmąją žinomą vienuolyno B. 540 Kr. g. buvo įkūręs M. Aurelijus Ca-siodoras, kuris stojęs į Vivoriumo p. Italijoje vienuolyną, čia sukūrė ištisą rankraščių nurašinėjimo mokyklą ir surinko jų didelę kolekciją. Šiuo atžvilgiu kurį laiką pirmenybę išlaikė š. Airijos ir Anglijos vienuolynai, kuriems daugiausia davė Beda Ve-nerabilis (m.735). Iš čia airių ir anglų misionieriai knygų nurašinėjimo ir rinkimo pamėgimą perkėlė į pietus. Tuo darbu išgarsėjo vienuolynai B. Luxeuilyje (įst. Co-lumbano 590), Bobbio (to paties Columba-no įst.), Fuldos (įst. 744 Bonifacijaus Win-frido).
IX—X a. šioje srityje vadovaujamą vaidmenį turėjo pradžioje vokiečių vienuolynai, kurių žymiausios B. tuo laiku buvo St. Gal-leno, Fuldos, Reichenau, o tuo pačiu laiku Italijoje Monte Cassino, Prancūzijoje Tours, Corbie, St. Denis ir kt. vienuolynų B. XI— XII Prancūzijoje naujoms vienuolijoms kuriantis, iškart didelės įtakos B. neturėjo. Bet ten pat ir augštosioms mokykloms pradėjus kurtis, knygų pareikalavimas padidėjo ir atsirado reikalas B. platesnių mastu kurti. Antra vertus, tuo pačiu metu į Austriją persimetusios cistersų ir kt, vienuolijos pristeigė ir žymių vienuolyninių B. Tačiau ypač XIII—XIV a. daug vienuolynų B. karuose sudegė. XIII ir XIV a. susikuria Vakaruose ir pirmosios privatinės B. De Būry, R. de Fuornival, Jean de Berry yra laikomi seniausiais privačiais knygų mėgėjais, susirinkusiais gražias knygų kolekcijas. XIV ir XV a. atsirado aistringų knygų mylėtojų ir B. kūrėjų Italijoje (pvz. Petrar-ca, Bracciolini, popiežius Pijus II (Aeneas Sylvius Piccolomini), kardinolas Bessarion).
Tuo pat metu čia atsiranda ir pirmosios viešosios B. Florencijoje, 1441 įst. Cosimo de Mediči, o kiek vėliau ten pat įst. Lauren-ziana. Venecijoje kard. Bessariono 1468 įst. Marciana. Romoje jau anksčiau įst. B. Va-ticana pradėjo ypač kilti nuo pop. Mikalojaus V (1447—1455) laikų, o popiežius Sikstas IV (1471—1484) ją paskelbė viešai prieinama B. Šiaip vėlyvųjų viduramžių knygų produkcijai kilti lemiamą reikšmę turėjo nuo XIV a. brangaus pergamento pakeitimas daug pigesniu popieriumi.
Daugiausia vienuolynų B. išsaugojo graikų ir romėnų rašytojų veikalų liekanas, taip pat ir pirmųjų krikščionybės amžių rašytojų veikalus. Tačiau nuo spaudos išradimo vienuolynų vaidmuo B. istorijai pasikeitė. Daug jų buvo panaikinta kartu su B., ypač kraštuose, kur įsigalėjo protestantizmas, o vėliau ir aštresni politiniai sukrėtimai. O ten, kur jie išliko, jų knygų rinkiniai nustojo būti B., nes jų bibliotekos daugiausia nebebuvo skaitytojams prieinamos ir beveik nebebuvo papildinėjamos: liko vien savotiškais senų ir retų knygų muzėjais. Bet tuo pačiu laiku iškilo universitetinių B. vaidmuo. Jos pradžioje buvo skiriamos vien profesoriams ir studentams, o ilgainiui virto ir viešomis, visiems prieinamomis.
Spaudos išradimu knygų gamybą milžiniškai išplėtus ir pačias knygas žymiai atpiginus, pradžioje smarkiai plečiasi privačios, bet ir pašaliniams prieinamos B. Jų steigėjai dažnai jas aprūpindavo ir tam tikromis lėšomis, kurios garantuodavo jų tolimesnį likimą (pvz. Ambrosiana, Bodleia-na). Tuo būdu ligi XVIII a. pabaigos ir išliko keli B. tipai — vienuolynų, universitetų, šiaip mokyklų ir privačiosios.
Didžioji Prancūzų revoliucija, sukrėsda-ma politinę ne tik Europos, bet ir užeuro-pinių kraštų santvarką, ir tokioje kuklioje srityje, kaip B., netiesiogiai padarė visišką perversmą. Atsiradus įvairioms parlamentarinės valstybės formoms, išnykus baudžiavai, į visuomenės gyvenimo priekį prasi-stūmus ir tiems visuomenės sluogsniams, kurie anksčiau neturėjo jokio balso viešajame gyvenime ir kuriais valstybės visai nesirūpino, atsirado būtinas reikalas kultūriškai ir juos kelti. Tam reikalui visų pirma turėjo tarnauti viešoji mokykla ir visiems
Romėnų biblioteka