kijos sostą imti. B. teisių didinimas ėjo trejopa linkme. Buvo nustatomas B. santykis su žeme, B. asmens laisvė garantuojama ir B. politinės teisės plečiamos. Dėl žemės B. pamažu virto savarankiškais savo dvarų valdovais: dvarai buvo atiduoti jiems visiškai. B. žemės nuosavybės garantija pateko ir į III Lietuvos Statutą 1588. šis statutas taip pat patvirtino XV a. privilegijų suteiktą B. asmens laisvę ir neliečiamybę, tai plačiausiai formuluodamas, čia buvo laikomasi dėsnio, draudžiančio B. imti kalėjiman, jei jo kaltės negalima įrodyti teisme („neminem captivabimus nisi jure victum”). B. tai teisingai laikė vienu iš svarbiausiųjų savo laisvių šulų. Taip pat niekas neturėjo būti atsakingas už svetimą kaltę. Kiekvienas B. turėjo atsakyti tik pats už save. Tas dėsnis nebuvo taikomas tik valstybės išdavikams ir didžiojo kun-čio majestoto įžeidėjams.
Savo politines teises B. labiausiai stengėsi praplėsti. XV a. privilegijos ir šioje srityje darė jiems nuolaidų ir atleido nuo įvairių valstybinių prievolių, be karo tarnybos. B. prievolės kas kartas mažėjo, bet teisės didėjo, šiuo atžvilgiu B. ypač patogus buvo XVI a. Kadangi 1447 Kazimiero privilegija, palaikydama ir išplėsdama ankstyvesnes privilegijas, atleido B. ir jų valstiečius nuo mokesčių valstybei, tai valstybės iždas nustojo svarbaus pajamų šaltinio, ir todėl atsidūrė keblume. Beveik nuolatinis sunkus karas su Maskva, prasidėjęs XV a. pabaigoje, reikalavo daug lėšų, ir did. kun-čiai jų neturėdami, buvo priversti kreiptis į B. Pradėta šaukti B. seimai, pradėta prašyti B. malonės apsidėti mokesčiais valstybės naudai. O B., pasijutę galybių viešpačiai, už apsidėjimą mokesčiais bei už aukas valstybei kiekvieną kartą iš didž. kun-čio reikalavo vis naujų politinių, socialinių ir ekonominių nuolaidų. B. šitaip plėtė savo politines, socialines ir ekonomines privilegijas, stiprino savo išimtinę teisinę padėtį valstybėje didž. kun-čio, valstiečių ir miestiečių nenaudai, siaurindami jų teises ir didindami jų naštas. D. kun-štis nuolat buvo verčiamas vis daugiau savo valdžios perleisti B. Dėl ekonominių B. privilegijų ir jų savanaudiškosios ekonominės politikos miestai visai nusmuko, miestiečiai buvo nustelbti, o valstiečiai nuo 1447 Kazimiero privilegijos buvo patekę visiškon B. valdžion, nustoję būti valstybės piliečiais ir tapę tik bajorų valdiniais, nelyginant jų kilnamojo turto dalimi.
Tuo būdu B. įtaka, pradėjus reikštis patriarchalinės monarchijos laikotarpyje (nuo valstybės susikūrimo ligi Žygimanto nužudymo 1440), vis didėjo valstybiniame, kultūriniame, bei ekonominiame gyvenime, kol vėliau pamažu visas Lietuvos likimas pateko į B. rankas. Didikų viešpatavimo laikais (1440 — 1569) išsikovoję įvairių privilegijų, nuo XVI a. vidurio B. tapo nežabotais Lietuvos valdovais. Didikų ir B. išsikovotosios teisės ir lengvatos buvo fiksuotos 1529, 1566 ir 1588 Lietuvos Statutuose. Nuolatinis B. derėjimasis su didž. kun-čiais, naujų privilegijų reikalavimas, nuolaida po nuolaidos ir ypačiai XVI a. vidurio reformos tą luomą teisiškai tiek iškėlė, jog niekas kitas nebegalėjo su juo besi-lyginti. Lietuvos B., plėsdami savo privilegijas, pavyzdžiu ėmė Lenkijos B. Gi lenkai ragino Lietuvos B. dėtis su Lenkija, skatino reikalauti lygybės su didikais, žadėjo savo pagalbos karuose su Maskva. XVI a. vidurio reformos — B. seimelių įtaisymas, B. renkamųjų pavieto teismų įsteigimas, naujas administracinis Lietuvos padalinimas, B. administracijos vietų garantavimas, B. atleidimas nuo bet kurių tiesioginių ir netiesioginių mokesčių, visiems B. lygių teisių su didikais suteikimas, — galutinai sulygino Lietuvos B. teises su Lenkijos B., tuo būdu paruošiant dirvą 1569 Liublino unijai. XVI a. vidury šitaip B. įsigijo suverenę Lietuvos valstybės valdžią. Į jų rankas atiteko ir visas krašto valdymas. Nuo 1569 Liublino unijos prasidėjo B. viešpatavimo laikotarpis Lietuvoje, trukęs ligi trečiojo Lietuvos padalinimo 1795. Per tą laikotarpį įstatymų leidimas, jų vykdymas, teismas buvo B. rankose ir teparėjo nuo jų geros valios. Gi visa valstybė pamažu virto vienaluome B. valstybe. Susidėsčiusių istorijos raidos aplnkybių dėka B. luomas nepaprastai įsigalėjo Lietuvoje, panšiai, kaip ir Lenkijoje, — daug labiau, negu kurioje kitoje vak. Europos valstybėje.
Nors B. ir atiteko toks svarbus vaidmuo valstybėje, betgi jie ne tiek rūpinosi valstybės reikalais, kiek savo luomo. Bedidindami savo teises, B. menkyn bevykdė viešąsias ir valstybines pare;gas. Viešosioms ir privačiosioms B. privilegijoms be gausėjant,
A. Orlovskio šlėkta XVIII a. pabaigoje
A. Orlovskio šlėkta XVIII a. pabaigoje