bajorinės prievolės mažo. B. teužtekdavo beveik vien karo tarnybos. Dėl tokio B. įsigalėjimo ir kone vien savo luominiais reikalais tesirūpinimo valstybė greit ėmė smukti ir visa vidaus tvarka irti. B. parlamentarizmas Vazų laikais išaugo ligi nesveiko laipsnio (liberum veto sistema), o Lietuvos valstybė virto bajoriška respublika su ligi gyvos galvos renkamuoju didž. kun-čiu B. priešakyje. Kad ir būta teisinės B. lygybės, bet socialiniu atžvilgiu B. luome buvo didelių skirtumų. Augščiausią klasę darė didikai, paprastai vadinami Lietuvos karaliukais, valdančiais milžiniškus žemės plotus, turinčiais daugybę dvarų ir valstiečių, net sau priklausomų B. Tačiau ddžiąją bajorijos dalį darė B. masė. žemiausią B. sluogsnį darė mažažemiai ar net bežemiai B., įprastinai pravardžiuoti plikbajoriais, šunbajoriais, bajorgaliais. Jie buvo nuolatinis neramumus keliąs gaivalas, remiąs didiką ar bajorą, kuris juos išlaikydavo. Jie ypačiai prisidėjo prie bajoriškosios savavalios plitimo. Bet tie plikbajoriai visdėlto nenustodavo savo bajoriškųjų privilegijų, kol tik galėdavo įrodyti savo bajorystę, t. y. bajorišką kilmę, remdamiesi Lietuvos Statute nustatytąja tvarka. Patys neturėdami pakankamai žemės pragyventi, jie dažniausiai eidavo tarnauti didikams. Vengė verstis prekyba ar amatais, nes Lietuvos Statutu tas, kuris versdavosi prekyba ar amatais, turėdavo nustoti savo bajorystės. Tuo būdu B. stengėsi atsiskirti nuo miestiečių, juos žemesniu luomu laikydami. Tačiau pasitaikydavo, kad koks nors žymus ar turtingas miestietis ėmęs galėjo įsigyti bajorystę, sumokėdamas valstybei specialią sumą. Tik jis turėjo mesti savo miestietišką verslą ir pasidaryti dvarininku.
B. savavalia ir anarchija labiausiai prisidėjo prie senosios Lietuvos valstybės žlugimo. Nuo 1795 Lietuvai patekus Rusijos valdžion, Lietuvos B. politinė reikšmė kiek sumažėjo, nors kultūrinėje ir visuomeninėje srityse jie tebeturėjo labai svarbią vietą. Iš pradžių Rusijos B. teisės buvo taikomos ir Lietuvos B., bet po 1831 ir 1863 sukilimų Lietuvos B. teisės buvo smarkiai suvaržytos, Lietuvos Statutas panaikintas, daug B. renkamųjų organų atšaukti, nuosavybės teisės suvaržytos, daug B. dvarų konfiskuota, o kaikurie B. ištremti į Rusijos gilumą. Baudžiavų panaikinimas 1861 irgi prisidėjo prie B. įtakos mažėjimo. XIX a. antroje pusėje B. virto tik dvarininkais, nustoję daugumos savo turėtų teisių. Galutinai B. luomas išnyko po I pas. karo. 1918 Lietuvos nepriklausomybę atstačius, visi luominiai skirtumai buvo panaikinai, ir B. nustojo visų savo privilegijų, pasidarydami lygiais Lietuvos piliečiais drauge su visais kaimo ir miesto gyventojais. Įvykdžius žemės reformą Lietuvoje 1922, dingo ir buvusi B. kaip dvarininkų ekonominė pirmenybė, nes ekonomiškai jie buvo sulyginti su stambiaisiais ūkininkais.
Rusijoje B. atsirado dar prieš jų valstybės susikūrimą. Rusų Kievo valstybėje B. buvo kun-čio kovos draugai. Jie pamažu virto stambiais žemvaldžiais, o rusų Maskvos valstybėje jau buvo vad. bojare zems-kije, vėliau dvoriane. Tuo būdu B. Rusijoje atsirado dėl tarnybos kun-čiui ir iš žemės valdymo. Augštieji B. gaudavo svarbiąsias tarnybas prie didž. kun-čio, vėliau caro rūmų; žemieji B. turėjo pasitenkinti provincijos tarnybomis. Už savo karo ar administracinę tarnybą B. ir jų vaikai gaudavo dvarus, kad turėtų iš ko savo tarnybą eiti. Tarnyba prie didž. kun-čio ar caro rūmų, taip pat arčiau Maskvos, buvo laikoma augštesnė. Būdami svarbieji rūmų valdininkai, augštieji B. pasidarė labai galingi ir stengėsi apriboti caro valdžią. Todėl Rusijos carai pradėjo anksti kovoti su B., stengdamiesi sumažinti B. įtaką ir juos pačius sunaikinti. Ypač daug senųjų B. ir jų šeimų išnaikino Rusijos caras Jonas žiaurusis, stengdamasis įsitaisyti neaprėžtąjį absoliutizmą ir konfiskuoti nepaklusniųjų B. dvarus. Daug augštųjų B. išnyko XVI ir XVII a. Petras I XVIII a. augštuosius B. ir jų teises dar labiau suvaržė. Jis davė rusų B. bendrą šlėktos vardą, jį iš Lenkijos pasisavindamas, o pačius B. padarydamas tik valdininkais ir dvarininkais. 1722 rangų sąrašas nustatė valdininkų rūšis ir žymes. Pagal tą sąrašą valdininkas, pasiekęs tam tikrą laipsnį, buvo laikomas B. Taigi į B. galėjo patekti ir nebajorai, pamažu kildami valstybinėje tarnyboje. Senieji B. pamažu išstumti naujųjų. XVIII a. pabaigoje rusų B. praplėtė savo teises. Kotryna II juos padarė viešpataujančiu luomu, jiems atidavė valstiečius, leido dalyvauti savivaldybėse, rinkti savo seimelius, dalyvauti vietos valdžioje. Tačiau daugelis B. labiau linko imti nerenkamąją valstybinę tarnybą, nes tuo būdu jie galėjo augščiau iškilti, garbės ir turtų įsigyti. 1861 baudžiavą panaikinus, B. padėtis gerokai pasunkėjo, nes jie nustojo baudžiauninkų. B. privilegijos pradėjo nykti. Nors jie ir dar išlaikė savo dvarus, bet ir daug jų pateko į ekonominius sunkumus. B. luomas ir jų privilegijos galutinai buvo panaikinti 1917 revoliucijos metu, o jų dvarai konfiskuoti.
Lenkijoje B.,vadinami szlachta, kaip luomas formavosi XII—XIII a. Bajorystė ir čia buvo siejama su karo tarnyba ir žemės valdymu. XII a. B. žemės virto jų visiška, neaprėžta, paveldima nuosavybe. Turto atžvilgiu buvo didelių skirtumų. Vieni B. buvo stambūs dvarininkai, kiti prilygo smulkiems ūkininkams. Kas iš B. nepajėgdavo atlikti karo tarnybos ir kitų savo prievolių, galėjo nusmukti ir net nustoti