Puslapis:LE02.djvu/96

Puslapis iš Lietuvių enciklopedijos.
Šis puslapis nebuvo peržiūrėtas

jungianti Ruščuką su Filipopoliu 1333 m augščio Šipka. ,1877 rusų ir turkų kare dėl Šipkos vyko smarkios kautynės. Į pietus nuo B. yra siauras klonis, už kurio yra iškilę Antibalkanai. B. pagrindinės masės yra iš granito ir gneiso uolienų. B. skiria Dunojaus žemumos žemyninį klimatą nuo švelnaus Viduržemio jūros pajūrinio klimato.

Balkanų karai vyko 1912-1913 tarp Balkanų valstybių ir Turkijos. 1908 austrams užgrobus Bosniją, o paskiau italų ir turkų karas pakišo progą Balkanų valstybėms Turkiją pulti. 1912 X 8 Juodkalnija, X 17 Bulgarija, Serbija ir Graikija paskelbė Turkijai karą. XII 3 ginklai buvo sustabdyti. Netrukus prasidėjo taikos derybos Londone. Bet jos greitai nutrūko, ir 1913 II 3 karas atsinaujino. 1913 V 30 Londone buvo pasirašyta didžiųjų valstybių pasiūlyta preliminarinė sutartis. Turkai sąjungininkams atidavė visą kraštą nuo linijos Enos-Midia. Dalydamiesi karo laimėjimais, sąjungininkai savo tarpe susipyko, sąjunga iširo, ir bulgarai, kurie norėjo pasiimti visą Makedoniją, 1913 VI 29 puolė serbus ir graikus. VII 10 ir Rumunija paskelbė karą Bulgarijai. Jai įsibrovus i Bulgariją, Enver Bejaus vadovaujami turkai irgi įsitraukė į karą. 1913 VIII 10 Bukarešte, o IX 29 Konstantinopolyje kariavusios valstybės susitaikė. Adrianopolis pasiliko Turkijos valdžioje; Bulgarija turėjo Rumunijai atiduoti p. Do-brudžą su Silistrija; š. Makedonija atiteko Serbijai, o Aigėjo pajūris, be Dede-Agačo, Graikijai.

Balkanų pusiasalis Europos pietryčių pusiasalis; 540.000 km2. Su Europos žemynu susisiekia plačiu ruožu. Šiaurinę jo ribą daro Savos ir Dunojaus upės, rytuose priskiriama ir Valakija. Savo padėtimi B. P. yra tiltas tarp Europos ir Azijos. Paviršius išraižytas giliais slėniais, įvairiomis linkmėmis besitraukiančiais kalnais ir nedidelėmis, bet gausiomis lygumomis. Kalnai skiriami į 3 grupes: vakarų — jaunieji raukšlėtiniai (Dinarų sistema), rytų - su-mestiniai (Makedonijos - Trakijos sistema) ir’— raukšlėtiniai Balkanai. Dažni žemės drebėjimai rodo, kad žemės veikliosios endogeninės jėgos, nustatančios žemės paviršiaus formas, ten dar nenurimusios. Todėl B. P. paviršius nėra galutinai nusistojęs. Žymiausios upės: Marica, Morava, Vardar. Jos netinka laivams plaukioti. Ežerų dauguma yra vakarų daly, bet ir čia tik karstinio tipo su svyruojančiu vandens horizontu. Klimato atžvilgiu B. P. skiriamas į dvi zonas: didžioji vidurinė turi kon-tinentišką klimatą ir mažesnioji pietinė — Viduržemio jūros. Pirmoji zona turi karštą vasarą, ir palyginti šaltą žiemą. Antrojoje zonoje, kuri apima pietinę B. P. dalį ir vakarų pakraščius, žiemos lietingos, vasaros sausos. Atmosferos drėgmenų vakarų dalyje esti apie 2000 mm, kalnuose per 1000 mm, rytų pakraščiuose tik ligi 400 mm. Paviršiaus kalnuotumas daug vietų savaip pakeičia klimato pobūdį. Augalija pasiskirsčiusi klimato zonomis. Vidurio kalnuotosios sritys apaugusios centro Europos tipo miškais: ąžuolai, skroblai, eglės. Kloniuose sėjami javai. Sausesnėje rytų dalyje yra daugiau žolėtųjų stepių. Nuolat žaliuojanti Viduržemio jūros augalija, vynuogės, apelsinai, alyvos auga pietvakarių pamariuose. Iš gyvulių bei žvėrių — šakalas, dyglioji kiaulė (Hytrix cristata), lokys, vilkas, lūšys. Gyventojų tautybė labai įvairi. Spėjama, kad pirmieji B. P. gyventojai buvę pelasgai. Senovėje vakaruose gyveno ilirai, rytuose trakai (getai), vidurio dalyje graikai makedoniečiai. Romos imperatoriai buvo užėmę visą B. P. Dalis gyventojų suromanėjo. Tautų kilnojimosi laikais į čia pateko: 400 slavėnų,

600 serbų ir kroatų, 680 bulgarų. Turkai pasigrobė B. P. 1356 ir, nugalėję Rytų Romos imperiją, viešpatavo Balkanuose ligi XIX a. 1829 Adrianopolio sutartimi Graikija atgavo nepriklausomybę. 1878 San Stefano taika suteikė nepriklausomybę Serbijai, Rumunijai ir Bulgarijai (be Rytų Ru-meiijos). Bosnija ir Hercogovina atiduota Austrijai- Vengrijai. Per 1912 —1913 karą Turkija neteko Albanijos, Makedonijos ir vak. Trakijos. Jai pasiliko mažas B. P. kampelis su Istambulu (Konstantinopoliu) ir Adrianopoliu. Religinė B. P. gyventojų sudėtis įvairi: žiemvakariuose vyrauja katalikai, rytuose ir pietuose graikiniai katalikai ir stačiatikiai; mahometonų daugiau vakaruose ir pietryčiuose.

Pusiasalio viduryje pirmą vietą turi javų ir gyvulių ūkis, vakaruose vaismedžių kultūra. Pramonė silpna. Didesnė tik kilimų gamyba. Išskyrus Rumunijos žibalą ir druską, mineralų visai mažai eksploatuojama. Daugumas žmonių gyvena kaimuose arba mažuose miesteliuose. D'delių m'estų nedaug. Jie (Istambulas, Atėnai, Solunė) pamariuose arba prie patogių susisiekimo arterijų, kaip Sofija, Bucuresti( Bukares-tas).

Balkarai. Š. Kaukazo tiurkų kilmės padermė Tereko upės srityje.

Balkarija š. Kaukazo slėnys su Nalčiko centru. Papėdėje viršūnės Dych Tau ir Koštan Tau. Daugumas gyventojų seniau buvo balkarai.

Balkauskaitė Marija (g. 1907 I 6 Vilkaviškio aps. Pajevoniu vi. Kunigiškių k.). Lietuvių visuomenės veikėja Škotijoje. Su 1905—1906 revoliucijoje dalyvavusiai, rusų persekiojamais ir todėl iš Lietuvos bėgusiais savo tėvais ji 1907 pabaigoje atsidūrė Škotijoje. Suaugusi įsitraukė į lietuvišką darbą Škotijoje ir daug metų, ligi 1945,

Autoriai arba redaktoriai

Kitur naudojant ar cituojant šį straipsnį, būtina nurodyti jo autorius.

Lietuvių enciklopedijos leidykla, 1953–1985 m.

Internetinės versijos redaktoriai:

  • Arūnas Pabedinskas – autorius – 100% (+5556-0=5556 wiki spaudos ženklai).