Hofmeisterio ir jo sekėjų darbai apie sporinius augalus ir jų giminumai turėjo didelės jtakos visam mokslui, kuris vis daugiau eina fiziologijos kryptimi. Randame daugybę naujų teorijų ir hipotezių. Filosofinių galvojimų ir hipotezių vietoje stojo eksperimentiniai tyrinėjimai ir kritiška faktų apžvalga. Tobulėjo žinios apie augalų išorinę ir vidinę, o ypač ląstelių struktūrą ryšium su evoliucijos problemomis ir su paveldėjimu. Anatomijos, fiziologijos, paleobotanikos ir kitais duomenimis naudojasi dabar nauja, vad. filogenetinė, augalų klasifikacija. Pirmyn žengė grynos B. įtakoje ir taikomoji B.: sodininkystė, žemės ūkis, miškininkystė, bakteriologija. Nuo XX a. pradžios visose B. šakose matyti nauja evoliucionizmo krypties Įtaka. Evoliucionizmas liko tiktai savo forma — darvinizmas pasikeitė ir leido pasireikšti genetikai ir mendelizmui. Darvinizmas galėjo konstatuoti rūšies nepastovumą, bet negalėjo išaiškinti, kuriuo būdu rūšis keičiasi. Jau anksčiau buvo daroma nemaža priekaištų darvinizmui, ypač prieš natūraliąją atranką, pvz. iš vad. neo-lamarkistų (iš botanikų Wettstin, Wittrock, Bonnier, iš dalies Nageli), kurie stengėsi išaiškinti formos ypatybes, kaip išorinių sąlygų vaisių. 1901—1903 olandų botanikas De Vries Mutationstheorie darbe išreiškė mintį, kad naujos rūšys atsiradusios iš karto, o ne kaip Darwin mano, po truputį arba išorinėms sąlygoms veikiant. Darvinizmas, lamarkizmas ir mutacijos teorija stengiasi išaiškinti organizmų pasikeitimus. Kuriuo būdu tas pasikeitimas vyksta, nurodo Mendel savo 1865 darbe, surastame tik 1900. Nuo to laiko genetika labiau įsigali botanikoje. Johannsen Danijoje, Nilson, Ehle ir Heribert Nilhson Švedijoje, Baur, Correns Vokietijoje, Bateson Anglijoje ir eilė kitų mokslininkų dirbo genetikos srityje. Genetika paveikė ir kitas B. mokslo šakas. Augalų anatomija tiria paveldėjimo faktorių nešėjus — chromozomas branduolyje. Sistematikams vis daugiau pasidaro aišku, kad reikia tyrinėti ne fenotipus, bet genotipus, ir jie naudojasi chromozomų skaičiumi sistematikoje. Tischler, Schürhoff ir kt. naudojasi chromozomų skaičiumi rūšimis ir gentims atskirti. Pasirodė, kad augalų generacijų pasikeitimas yra susijęs su chromozomų skaičiumi. Mez Karaliaučiuje įveda seriodiagnostikos metodą sistematikoje. Augalų fiziologijoje žiūrima augalų jautrumo. čia pasižymėjo indas Bose. Kiti tyrinėjo augalų hormonus, jų veikimą augalams, augalų hormonų veikimą gyvuliams. Išaugo susidomėjimas ekologija. Beveik visa ligšiolinė B. tyrinėdavo tik atskirus augalus. XX a. botanikai vis daugiau tiria augalų bendruomenes. Du Rietz, Braun-Blanquet, Rūbel ir kt., Lietuvoje Regelis tyrinėjo augalų bendruomenes. Yra augalų bendruomenių morfologija, geografija, ekologija ir tt., augalų bendruomenė ryšium su dirvožemio pH. Tai fitosociologijos mokslas. Durpynų tyrinėjimuose dulkelių metodas taip pat yra moderniškos dabartinės botanikos temos.
- E. Winkler Geschichte der Botanik 1854;J. Sachs Geschichte der Botanik vom 16. Jahrhundert bis 1860, 1875; J. R. Green A History of botany 1909; H. Fischer Mittelalterliche Pflanzenkunde 1929; E. Meyer Geschichte der Botanik 1854—1857.
Botanikos istorija Lietuvoje. Ligi 1775. Senovės lietuviai daug augalų šventus laikė: šeivamedį (Sambucus racemosa), ąžuolą, liepą, pušį, gluosnį (Salix fragila, Salix alba), guobą (Ulmus mon-tana ir Ulmus campestris), uosį. žmonės mokėjo įvairius augalus atskirti ir juos vartoti valgiui, gydymuisi, statybai ir ginklams bei įrankiams dirbti. Miškuose jie rasdavo maisto, pvz. riešutų, uogų, grybų, vaisių šaknų. Iš kitų augalų gamindavo dažus ir vaistus. Anais laikais iš kaikurių augalų turėta daugiau naudos. Pvz. dabar kukmedis (Taxus baccata) Lietuvoje išnykęs, o anais laikais dėl savo kietos medienos buvo labai vertinamas. Ežerų ir upių pakraščiuose auganti monažolė paprastoji (Glyceria fluitans) duodavo sėklų, iš kurių buvo gaminama tyrė. Iš baršties (Herac-leum) stiebų gamindavo sriubą - barščius. Daug augalų buvo auginama daržuose. Agaras (Trapa natans) būdavo valgomas. Krikščionybę Lietuvoje priėmus, kunigai ir vienuoliai čia įveisė daug vak. Europos vaistinių ir puošimo augalų. Dainose minimi kaimo gyvenime reikšmingi augalai— rūta, liepa ir kt.
Botanika kaip mokslas Lietuvoje pradėjo kilti ryšium su Lenkijos mokslu, kai Lenkijoje nuo XVI a. pabaigos pradėta ir botanikos veikalai spausdinti. Tai daugiausia buvo vertimai (hortus sanitatis) ir tik praktikos reikalams skiriami veikalai. Bet XVII—XVIII a. atsiranda ir gausiai iliustruotų mokslo veikalų. Svarbiausias buvo Krokuvos prof. Syrenijaus (Syrenskio) 1613 Herbarium. Ir iš botanikos srities parašė veikalų dirbęs Lenkijoje škotas J. Johnston (1603—1673). Jėzuitas G. Rzą-czynski 1721 išleido Historia naturalis cu-riosa regni Poloniae ac Magni Ducatus
Pabrėžos rankraštis