galų įšsiplatinimą išaiškinti ir augalijos provincijas bei valstybes nustatyti. Grise-bach (1872) stengiasi išaiškinti augalijos iš-siplatinimo santykius su klimato sąlygomis. Englerio veikale Entwickelungsgeschichte des Pflanzenreichs (1879—1882) išdėstyta augalijos raida ir jos išplitimas ryšium su geologijos istorija. Warming (1898) ir Schrmper (1898) stengiasi išaiškinti augalijos santykius su išorinėmis sąlygomis. Jie pradėjo naują augalų geografijos ekologijos kryptį.
4. Paleobotanika. Prieš 1860 be Brogniarto ir Goepperto, beveik niekam nerūpėjo fosiliniai augalai. Modernioji paleobotanika įkurta anglo Williamsono ir prancūzo Renault’o. Pirmasis parašė daug veikalų apie akmens anglies periodo augalus, antrasis tyrinėjo fosilinių augalų anatomiją. Kiti darbai priklauso Solms-Laubachui, van Tieghemui, anglui Sewardui, amerikiečiui Wielandui. Darwino evoliucijos teorijos įtakoje susidomėjimas paleobotanika žymiai išaugo, nes ji padeda išaiškinti įvairių augalų klasių ir šeimų giminumą ir augalijos raidos medžio sudarymą.
5. Augalų anatomijos srity Darwino evoliucijos teorijos įtakoje studijuojama išorinių sąlygų veikimas vidinės augalų struktūros, tyrinėjami santykiai tarp augalų organų anatomijos ir jų fiziologinių funkcijų. Hofmeister nurodo visų augalii tipo vienodumą, ir tai nutiesė kelius lyginamiesiems vegetyviųjų organų anatomijos tyrinėjimams. Augalų ląstelių struktūrą, ar citologiją, tyrinėjo Hertwig, Strasburger, Beneden. Santykius tarp kaimyninų ląstelių protoplazmos tyrinėjo Mohl, Nageli, Hanstein, Strasburger, Gardiner. Chroma-tiną tyrinėjo Heidenhain (1893-1894), cent-rozomą augalų ląstelėje rado Guignard (1891-1892). Remak, Schneider (1873), van Beneden, Strasburger nurodo branduolio vaidmenį ląstelių dalinimuisi. Schleicher pirmasis vartoja terminą kariokinezė. Ląstelių sieneles ir jų augimą tyrinėjo Nageli, Strasburger, Wiesner, Pfeffer. Mangin ir kt. tyrinėjo sienelių cheminę struktūrą. Augalų audinių tyrinėjimų srityje evoliucijos teorija iškėlė naują kryptį: santykius tarp funkcijų ir išorinių sąlygų su vidine augalų struktūra. Sanio (1868) tyrinėjo liemens sustorėjimą. Kiti tyrinėjimai apie stiebo raidą ir struktūrą priklauso Hans-teinui (1861), Famincynui (1875), Jančevs-kiui (1874), van Tieghemui. Indų kūlelių struktūrą ryšium su jų funkcija tyrinėjo Vesque (1875), Solereder (1885), Leclerc du Sablón (1890) tyrinėjo atitinkamus Phridophyta organus, Schwendener (1874) veikale Das mechanische Prinzip im Bauder Monocotylen tyrinėjo mechanines augalų dalis. Haberlandt (1884) išleido savo fiziologinę augalų anatomiją, kurioje duodama augalų anatomijos klasifikacija ryšium su jų fiziologine funkcija ir įveda terminus leptoma ir hadroma. Lapų struktūrą ryšium su jų funkcija studijuoja Stahl (1880), Nageli, Schwendener. Plikasėklių anatomiją tyrinėjo Strasburger (1872), van Tieghem (1872). Augalų anatominę struktūrą ryšium su sistematika tyrinėjo Radl-kofer, kuris 1899 išleido Systematische Anatomie der Dicotyledonen.
6. Augalų fiziologija labai progresavo pradedant 1860: buvo nustatytas augalų ir gyvulių protoplazmos vienodumas, chlorofilo reikšmė bei jo santykiai su asimiliacija ir šiuo atveju skirtumas tarp aug-3ijos ir gyvūnijos. Vandens absorbciją augalų šaknims ir transportą į augalo kūną jau prieš 1860 studijavo Dutrochet, vėliau Pfeffer, Sachs, Schwendener, F. Darwin (1898). Dujų apykaitų procesus su žiotelių pagalba išaiškino Dutrochet 1832, vėliau Sachs (1865), Barthélémy, Pfeffer, Mangin. Chlorofilų aparatus studijavo Sachs, Pfeffer, Kny, Timiriazev, Chodat, Engel-mann. Fotosintezę tyrinėjo Sachs, Brown ir Escombe. Tarp 1840 ir 1860 galutinai buvo nustatyta, kad humus augalams nėra azoto šaltinis (Boussignault ir Lawes Gilbert darbai). Berthelot (1876) įrodė, kad oro azotas įnešamas į dirvą per bakterijas. Kiti šio laiko tyrinėjimai nustato azoto junginių dirvožemyje suvartojimą ir perdirbimą jų augaluose. Augštesniųjų augalų šaknų simbiozę su azoto bakterijomis nustatė Hell-riegel ir Willfart (1886). Kiti (Godlewski, Sachs) tiria proteino, arba baltymų, medžiagos sudėtį. 1860—1900 galutinai buvo nustatytas augalų pelenų tūris (Woli'îo, Knopo, Nobbe darbai). Heraeus’ui (1886), Hueppe’i (1887) pavyko rasti autotrofiniu organizmų be chlorofilo, kurie gali ašimi liuoti be šviesos. Daug buvo padaryta asimiliacijos procesų išaiškinimo ir medžiagos apykaitos srityje. Nagrinėta (Pasteur, Meyer (1895) enzimų veikimas. Sachs, Borodin, Pflüger, Pfeffer tyrinėjo augalų kvėpavimo procesus. Buvo tyrinėta hete-rotropinių augalų maitinimasis, Darwin tyrinėjo vabzdžiaėdžius, Baraniecki (1897) augalų augimo procesą studijavo, vaduodamasis auksanometru. ‘Sachs, Darwin, Pfeffer, Wiesner duoda smulkesnių žinių apie augimo esmę, augimo periodus. Jautrumą ir įvairius tropizmus bei judėjimus studijuoja Frank F. Darwin, Pfeffer, Wiesner, Fitting.
B. Botanika genetikos įtakoje. Darwino darbai apie rūšių kilmę ir