ji išaiškinti su gyvybės jėgos pagalba, kiti (Senebier, De Candolle, Knight) stengiasi čia duoti mechanišką aiškinimą.
IV. B. evoliucijos teorijos įtakoje (1860—1900). 1859 pasirodė Darwi-no veikalas On the origin of species by means of natural selection, sukėlęs per: versmą gamtos mokslo srityje. Jis pirmas sudarė didelę evoliucijos teoriją, pirmas nuvertė Linné dogmą apie rūšių pastovumą. Evoliucijos mintis randame jau anksčiau, bet tiktai Darwin sugebėjo išdėstyti savo teoriją, patvirtintą faktais ir daugybe pavyzdžių taip, kad Darwino evoliucijos principas, vad. darvinizmas, pasidaro XIX a. antroje pusėje vyraująs gamtos moksle. Kadangi naujausiais laikais evoliucijos teo-ria nutolo nuo darvinizmo, tai šį laikotarpį galima padalinti į du periodus.
A. Darvinizmas. 1. Morfo1ogija. Ligi šiol B. mokslo induktyviuoju eksperimentiniu būdu gautieji faktai pasiliko, bet jų intei’pretavimas, teorijų ir hipotezių nustatymas jau rodo evoliucionizmo įtaką. Tai matyti ypač augalų sistematikoje ir morfologijoje. Hofmeister (1851 ir 1862) nurodo organizacijos vienodumą visuose augaluose, ir dėl to susvyravo senas suskirstymas į sporinius ir žieduočius. Jo darbais nustatyta dviejų — lytinės ir belytės — generacijų pasikeitimas augaluose. Pringsheim (1856—1858) tyrinėjo kaikurių žaliųjų dumblių (Chlorophyceae) generacijas, Celakovsky (1888) pavadino lytinę generaciją protofitu (dabar gametofitu), o belytę antifitu (dabar sporofitu). Sachs dar geriau išaiškino generacijų pasikeitimo esmę. Bower (1890) taip pat dirbo šioje srityje, ir periodo pabaigoje šis klausimas jau buvo išaiškintas. Goethės metamorfozės teorija evoliucijos šviesoje gavo visai naują pavidalą. Ji buvo per nauja išnagrinėta Migelio, Schwendenerio, A. Brauno, Sachso, Bowerio, Eichlerio, Čelakovskio, kurie stengiasi nustatyti santykius tarp pagrindinių augalų organų, šaknies, stiebo, lapų ir žiedo, šitą lyginamosios morfologijos kryptį, kuri remiama filogenetiniu metodu ryšium su paleontologija ir teratologija, ypač išvystė čekas Velenovsky, kitą kryptį išplėtojo Goebel, būtent, vad. organografiją. Priešingai lyginamajai morfologijai, studijuojančiai augalo organus, neatsižvelgiant į jų funkcijas, organografija tyrinėjo organų formą ryšium su jų funkcijomis. Goebel, Klebs, Vöchting nustatė eksperimentinės morfologijos metodiką, kuri dėl to turi nemaža ryšių su fiziologija, žiedų morfologija ligi 1860 buvo Goethės metamorfozės teorijos įtakoje, esą, žiedas yra pasikeitęs lapas. Hofmeisterio tyrinėjimai nurodė, kad kuokeliai ir mezginė yra analogiški organams, duodantiems sporas; Payer, Eichler, čelakovsky (1873) ir Goebel (1884) dar labiau tyrinėjo žiedų morfologiją. Strasbur-ger tyrinėjo citologinio apvaisinimo procesą, japonai Hirase ir Ikeno nustatė gyviu-kų (spermatozoidų) buvimą gingke ir cice. Kiti studijavo žieduočių apvaisinimo procesus, partenogamiją ir apogamiją. Vis labiau aiškėja, kad šiuose procesuose nėra esminių skirtumų tarp sporinių ir žieduo-čių augalų.
2. Sistematika. Darwino evoliucijos teorijos įtakoje pasikeitė ir sistematika. Dabar mokslas pasiryžo sudaryti tokią sistemą, kuri atvaizduotų augalų raidą nuo paprasčiausiųjų organizmų ligi sudėtingiau-siųjų. Tokią kryptį mes matome visose tolimesnėse natūraliose sistemose, ir klasifikacijos principai renkami tokie, kurie padėtų nustatyti giminumą tarp augalų genčių, šeimų, klasių ir skyrių. Eilė botanikų tyrinėjo atskirų augalų grupes ir smulkiai aiškino jų struktūrą. Pvz. dumblius tyrinėjo Pringsheim, Bornet, Thuret, Nageli, Rei-nike ir kt.; grybus De Bary, Voronin, Tu-lasme, Brefed, Klebahn, van Tinghem; pte-ridophyta — Cambell, Bower ir kt.; samanas Leitgeb, Goebel, Bentham ir Hooker (Genera plantarum). Schwendener (1869) nurodo, kad kerpės yra simbioziniai organizmai, Nageli (1857) ir Cohno (1875) darbais nustatyta, kad bakterijos yra augalai. Kiti botanikai sudaro naujas klasifikacijos sistemas, vad. filogenetines: Alexandr Braun, Sachs, Eichler (1883), Engier, War-ming, van Tieghem, Bentham ir Hooker išleido savo veikalą Genera plantarum (1862 —1883), kuriame šeimos yra suskirstytos į grupes arba eiles. Klasifikacija primena De Candolle klasifikaciją. Tais laikais buvo baigtas De Candolle, pradėtas jau 1824, Prodromus. 188 f pradėta leisti Englerio ir Prantlo redakcijos didelis veikalas D^e natürliche Pflanzenfamilien ir Englerio redakcijos Das Pflanzenreichs. Kartu su sistematika progresavo ir kraštų tyrinėjimas. Nyman išleido Conspectus florae Europae-ae (1878—1884), Ascherson ir Graebner Synopsis der mitteleuropäischen Flora, pradėtą 1896 Pariatore — Flora Italiana, Martin Flora Brasiliensis, Flora Indica parašė Hooker (1872—1897), Boissier Flora orien-talis (1867—1888), Maksimovič, E. Regel tyrinėjo Azijinės Rusijos augaliją, Britten ir Brown parašė veikalą apie š. Amerikos augaliją (1896—1898).
3. Augalų geografijos srity pradžioje matome dar tą pačią kryptį, kuri jau prasidėjo prieš Darwiną. Didesnis surinktos floristinės medžiagos kiekis padėjo au-