žemės ūkis. Svarbiausi miestai Rennes (administracinis centras), Brest, St. Malo, Di-nan, Vannes. Gyventojai bretonai verčiasi žemės ūkiu.
B. istorija. B. vardu (Britannia cis-marina, arba B. minor) imta V a. vadinti todėl, kad jon buvo persikėlę daug iš Britanijos (Anglijos) pabėgusių keltų britų, arba bretonų. 497 B. (Ar/e/morica) nukariavo Chlodovehas. Karolingų laikais sudarė ji dūko, arba markgrafo, valdomąją apskriti — Bretonų marką, bet didžioji jos dalis tik formaliai imperijos tepriklausė: bretonai mokėjo jai duoklę. Bretonų karalius Erispoei (851) pripažino Karolį Plikąjį savo siuzerenu, o save duku. B. IX — X a. ėmė feodalėti, nors jos senjorai mylėjo savo „tautą” ir savo „regnum”, prireikus susijungdavo priešams atremti. Nei Normandijos dūkams, nei Anjou grafams nepasisekė prisijungti B. Tebebuvo B. tautinių keltų dukatas, kartais ir grafija vadinamas. Tik Henrikas II Plantagenetas prisijungė B. dukatą, bet turėjo žiūrėti bretonų nacionalizmo ir, savo sūnų Geoffrois su jų dūko paveldėtoja sutuokdinęs, paskyrė jį B. grafu (1166). 1207 (baigtinai — 1213) Pilypas II Augustas atėmė iš Plantagenetų B. ir jai duku paskyrė savo giminaitį Pilypą de Dreux. Paskutinysis B. dūkas Pranciškus II mirė 1488, ir Karolis VIII vedė jo dukterį Oną (1491). Jam mirus, Ona ištekėjo už jo įpėdinio Liudviko XII, o jos duktė Kludija už Angoulėmes dūko, vėliau Prancūzijos karaliaus Pranciškaus I (1514). Tuo būdu B. tapo pačių karalių dukatu, 1532 ir formaliai sujungtu su Prancūzija. Bet visos luomų teisės bei privilegijos buvo karalių pripažintos. Ligi Didžiosios revoliucijos B. turėjo savo atskirą parlamentą, o jos separatizmas ir XIX a. nevisai dar buvo išgaravęs.
- Karsavinas Europos kultūros istorija II t.
Bretanijos arkliai auginami Bretanijoje sunkiojo prancūzų tipo arkliai.
Bret-iH'arte ž. Harte Francis Brett.
Bretislav (m. 1055) čekų kunigaikštis, 1029 nukariavęs vakarų Moraviją. Su Čekija stengėsi sujungti Lenkiją ir Paelbio slavų žemes. Bet imperatoriui Henrichui III įsimaišius, nuo to sumanymo turėjo atsisakyti. 1054 paskelbęs vad- Lex Brzetisla-vii, sutvarkė Čekijos įpėdinystės reikalus, pripažinęs Čekiją nedaloma kunigaikštija, kurioje vyresnysis brolis turįs kitiems pirmininkauti.
Bretkūnas Jonas (1536 Tepliuvos vi. Bamboliuose—1602 X 1 Karaliaučiuje) žymiausias XVI a. lietuvių rašytojas M. Lietuvoje. Savo lietuviškuose raštuose pasii’a-šydavo Bretkūnu, oficialiai jis buvo vadinamas Bretke, Bretkius, Bretchen ir kitaip. Frydlando ūkininko ir karčiamos laikytojo Valterio (Valte,no) B., greičiausiai, kilimo vokiečio, ir prūsės Varnaitės (Var-nin) Bretkūnienės sūnus. Iš mažens kalbėjo lietuviškai, prūsiškai ir kuršiškai.
Pradžioje mokėsi Frydlande, 1555 VI 14 stojo į Karaliaučiaus universiteto teologijos fakultetą, bet 1556 pabaigoje išvyko į Wittenbergą, kur 1557 I 16 įstojo į universitetą. Negaudamas materialiosios paramos iš tėvų, išsilaikydavo, pinigų skolinda-masis, ir dėl to po dvejų studijų metų apsiėmė globėju būti vienam Lietuvos didiko užsienyje studijuojančiam sūnui. Su juo išvykęs į pietų vakarus, ligi 1562 drauge studijavo ligi šiol nepaaiškėjusioje augštojoje mokykloje. 1562 jo tėvas iškvietė jį atgal į M. Lietuvą. Grįžęs sužinojo, kad jis yra skiriamas į Labguvos parapiją kunigo pareigoms eiti, nes iš kunigo buvo reikalaujama lietuvių ir prūsų kalbų mokėti. Paskirtas jis tuojau vedė savo sužadėtinę dar iš Frydlando laikų, visišką našlaitę Ver-ternaitę iš Bambolių. Paėmęs Labguvos parapiją, jis čia pirmas pradėjo sakyti lietuviškus ir prūsiškus pamokslus be vertėjo pagalbos. 1567 B. dalyvavo Karaliaučiaus generaliniame sinode, padariusiame galą visiems osiandrininkų ginčams- 1569 III jis buvo tardomas Pilkalnio kunigo Morkaus Raseiniškio byloje. O tas kunigas buvo įskųstas prieš Ragainės amtmaną. Labguvoje gyvendamas, 1579 III 6 jis ėmė lietuviškai versti Bibliją, pradėjęs Luko evangelijos vertimu. Vėliau, norėdamas turėti daugiau laiko literatūriniams darbams, jis
1591 J. Bretkūno Postilė