Burt 1) Alfred (g. 1875) anglų gen. štabo karininkas, po I pas. karo (1919 — 1920) vadovavęs anglų militarinei misijai Latvijoje ir Lietuvoje.
2) Cyril Lodovic (g. 1883) anglų pedagogas, sudaręs testus galvotumui tirti. Išsp. Mental Tests 1921, Handbook of Tests 1923, The Young Del'iquent :i1938, The Subnormal Mind 21937, How the Mind Works 1933, The Factors of the Mind 1941. J. V. Gudaitis išvertė Binet’o-Burto testus lietuvių kalba — švietimo Darbe 1927.
Burtai — tam tikri tikėjimai ir jais pagrįsti veiksmai, kuriais žmogus savo valiai nori palenkti jį supančią aplinką, gamtinį ir antgamtinį pasaulį priversti tarnauti žmogaus reikalams. Tokių elgesių nepateisina gamtos mokslų surastieji dėsniai, o įsigalėjusios religijos juos laiko niektikiais arba prietarais, su kuriais paprastai kovoja ar bent juos niekina. B. yra daromi norint 1) apsisaugoti nuo piktų antgamtinių jėgų arba jas priversti žmogui tarnauti, 2) įsigyti turto ar gauti gerą derlių, atitinkamai paveikiant laukų, gyvulių ir žmonių vaisingumą, 3) išvengti ligų arba jas pagydyti, 4) atspėti ateitį.
Yra skirtumo tarp B. ir prietarų. B. yra aktyvūs, o prietarai pasyvūs. Pastarieji yra daugiau profilaktinė priemonė nelaimių, ligų ir visokių nepasisekimų išvengti. Žmogus kartais tikisi galėsiąs priversti net saulę anksčiau nusileisti, jei tik atitinkamai pasielgsiąs. Tai jau aiškus B. Paprastas prietaras bus toks tikėjimas: jei rytą iš lovos išlipsi, pirma dėdamas kairę koją, tai tą dieną viskas nesiseks, ir todėl šito reikia vengti.
B. gali būti neutralūs kito asmens atžvilgiu ir gali būti kam nors kenkią. Neutralus B. bus: pirmąkart griaustinį išgirdęs, persiversk per galvą, — turėsi visus metus laimę. Kenkiantysis B. bus toks: audroje reikia kalbėti maldelę „Perkūne dievaiti, nemušk žemaitį, bet mušk gudą, kaip šunį rudą (arba: mušk vokietuką, kaip velniuką)”. Jei kitas asmuo tau nemalonumą daro, tai gali jam atkeršyti. Pvz. plačiai tikima, kad, jei kitas žmogus tave apkalba, tai liežuvis nupūslija. Kitas rimtesnis atvejas: piktas žmogus žada tam tikru laiku nušauti savo priešininką iš didelio atstumo; burtininkui padedant, ano iššautoji kulka grįžta atgal ir nudeda patį šovė ją. Piktas B. bus pieno kaimyno karvėms ar jo laukams derliaus atėmimas, magišku būdu tą pieną ir derlių perleidžiant į savo karves ir į savo lauką.
Dar yra omenys, arba spėjimai. Esą, iš tam tikrų reiškinių gamtoje, iš gyvulių elgesio arba fiziologinių reiškinių žmogaus organizme ir iš sapnų galima numatyti, kas bus artimoje ateityje; koks būsiąs oras, kokių ypatingų įvykių galėsią nutikti. Pvz. jei kur nors eidamas iš ryto pirmiausia sutiksi moterį, arba katė perbėgs skersai per kelią, tai grįžk atgal, nes žygis nepasiseks. Daugiausia spėjama, norint sužinoti, koks bus oras, derlius, apie vedybas ir mirtį. Kartais tinkamai pasielgus, tokios gresiančios nelaimės galima išvengti. Pvz. jei višta troboje gieda — nelaimės lauk, o kad ji neištiktų, reikia nuo stalo iki slenksčio su ta višta grindis matuoti: jei ant slenksčio uodega pateks, nukirsk uodegą, jei galva — kirsk galvą. Rugiapjūtėje merginos paskutinio pėdo vengia rišti, nes susigriebsiančios pavainikį. Tačiau yra ir iš anksto pranašaujamų nelaimių, kurių žmogus negalįs išvengti. Pvz. jei šuo dainai kaukia, augštyn galvą iškėlęs — tuose namuose bus gaisras, o jei žemyn galvą nuleidęs •— mirs šeimininkas.
Atskira B. šaka yra vadinamieji užkalbėjimai. Tai magiškos formulos, galinčios išgydyti, bėgantį kraują sustabdyti, vagį prie daikto ar vietos pririšti ir pan. Jie remiasi tikėjimu paslaptingąja tam tikrų žodžių galia, ir tai esą labai galingi B. Tokių užkalbėjimų yra gana daug, jų kilmė įvairi. Dažnai yra grasinama, pvz. sakant: Išdilsi, kaip delčios mėnuo, sudžiūsi, kaip liekno švendrė. Gyvatės įkandimą užkalba, jai grasindami. Nuo gyvatės užkalbėdami, kitose formulose pagalbos šaukiasi žemės deivę žemyną ir Perkūną. Maldelė į jauną mėnulį vartojama ir bėgančiam kraujui sustabdyti, taip užbaigiama: Duok jam pil-nysię, man — Perkūno karalystę (Antalieptė ir Rokiškis). Kaikuriose tokių maldelių dar yra stabmeldiškų laikų ryškių atgarsių. Tačiau visokių užkalbėjimų didžioji dalis yra paveikta naujosios įtakos: remiamasi krikščioniškomis sąvokomis, pvz. Trejybe, šventaisiais. Paprastai pradžioje yra epinė įžanga: Buvo toks atsitikimas su Kristumi ar šventaisiais; jie pasakė ar padarė šitaip ir išvijo blogybę ar ligą; aš tą patį darau ar sakau; tad eik šalin, nelabasis, nustok kankinęs tą ar kitą žmogų (gyvulį), bijok manęs; aš tai darau vardan Dievo Tėvo ir t. t. Dažnai pučiama kvapu ir pažodžiui įsakoma: Jei nebijai manęs, bijok, kvapo mano. šitas „kvapas”, greičiausiai, reiškia užkalbėtojo sielą, kurios piktos būtybės turi bijoti. Mūsų burtininkas šiuo atveju elgiasi panašiai, kaip šamanas, turįs savyje kelias geras jam pa-gelbstančias dvasias, arba sielas, o šitos jam padeda nugalėti blogąsias. Seniausias magiškas gydymo būdas yra išvarymas demono, besislepiančio žmoguje ar gyvulyje ir esančio Visos blogybės ar ligos priežastimi. Dar senas būrimo būdas yra atspėti demono (gyvatės, ligos ar ugnies) vardą: jei žinai jo vardą, tai ir jį patį turi savo