Nuo B. negalima griežtai atskirti liaudies papročių, kurie paprastai yra ne kas kita, kaip praktikoje pritaikinti tikėjimai ir B.
B. ir prietarai yra labai seni, bet ir ne-pasenstą Keičiasi tik prietaringumo reiškimosi formos, bet žmogaus prigimtis, linkusi į paslaptingumą, misticizmą ’ir norą valdyti visą pasaulį, lieka ta pati. Prietarų yra visur: religijoje, moksle, mene, politikoje. Tik jie vadinami kitais vardais: teorijomis, hipotezėmis, principais, dogmomis, herezijomis, idėjomis, fikcijomis.
- E. Wolter Litauische Zauberformeln u. Besprechungen — Mit. d. Lit. Lit. Ges. II 1886; G. Petkevičaitė Materialy po narodnoj medicine litovcev — Živaja Starina 1911; A. Jaun-ulaitis Iš Lietuvos folkloro — Tauta ir žodis I 1923; J. Elisonas Burtai — Tauta ir Žodis III 1925; (”) Keletas dalykų apie mūsų krašto varles — T. ir Ž. IV 1926; (”) Mūsų krašto ropliai — Mūsų Tautosaka III 1931; (”) Gyvi numirėliai — Vairas 1936; J. Miškinis Trys šimtai dzūkų burtų ir prietarų — T. ir Ž. IV 1926; J. Mansikka Litauische Zaubersprüche 1929; J. Balys Kalėdų papročiai ir burtai — Mūsų Tautosaka I 1930; C ) Perkūnas lietuvių liaudies tikėjimuose—Tautosakos Darbai III 1937; (”) Ugnis ir jos gerbimas — Kūryba 1943 -1944; (”) žemdirbystės papročiai ir prietarai — Žemės Ūkis 1943; (”) Lietuvių tautosakos skaitymai II 1948; (”) Lietuvių tautosakos lobynas II 1951; J. Cicėnas Daugeliškėnų burtai 1934; T. Lot.a-lewski Czarovvnice litevvskie 1933; P. Stukėnaitė-Decikienė Švenčionių apylinkės užkalbėjimai — Gimtasai Kraštas 1941 N. 29; M. Alseikaitė-Gimbutienė Mūsų protėvių pažiūros i mirti ir sielą — Tremties Metai 1947.
Burtininkas asmuo, turįs ypatingą žinojimą ir galėjimą santykiauti su antgamtinėmis jėgomis ir jas palenkti norima kryptimi. Tuo jis išsiskiria iš aplinkos žmonių ir savo sugebėjimus gali suvartoti, arba kitiems žmonėms pagelbėdamas, arba jiems kenkdamas. Kronikos mini, kad senovės lietuviai turėję krivius, žynius, vaidilas, tu-lisonius ir lygasonius. M. Praetorijus XVII a. rašė, kad buvę kažkokių žaltonių, vaidilučių (veidulut ar weideier), maldininkų ir monininkų. Gero ir blogo B. funkcijos dabar dažnai yra kartu sujungtos ir priskiriamos tam pačiam asmeniui. Bet atrodo, kad senovėje jos buvo aiškiai skiriamos: B. buvo žmonių draugas, pagalbininkas, patarėjas ir gydytojas. Jis tarpininkavo tarp žmonių ir dievų, o jo priešingybė buvo monininkas, arba raganius, kuris tik pikta žmonėms darydavęs.
XVI a. pravedant valakų reformą, 1562 pavyzdiniame Karšuvos inventoriuje lovi-ninkams nurodoma ir pareiga žiūrėti, kad nebūtų ten burtininkų ir raganių, kad visi tikėtų vieną Dievą ir nejieškotų ir neišgalvotų kitų dievų.
B. gali būti toks apsigimėlis arba vėliau išmokęs šito amato ir jo paslapčių. Ir dabar tikima, kad, jei kuris vaikas gimsta su „marškinėliais”, tai jis būsiąs labai laimingas, jo ranka būsianti pagalbi, gera, ir jis galėsiąs kitiems padėti. Kaimo daktarai ir B. mūsų žmonių dabar yra vadinami įvairiais vardais: (at)žadėtojas (tai dažniausias pavadinimas), žavėtojas, (už)var-dytojas arba vardininkas, užkalbėtojas arba atkalbėto jas, (nu) kerėtojas, šnabždū-nas, monininkas, juokais sakant — pusdak-taris. Iš slavų skolintieji pavadinimai yra čerauninkas ir šeptūnas. Pats būrimo veiksmas vadinamas: užžadėti arba atžadė-ti, (už)vardyti, apvardoti, užkalbėti arba atkalbėti, (at) kerėti, žodžiuoti, numonyti. Jų vartojamos magiškos formulos vadinamos taip: maldelės (dažniausiai), užkalbėjimai, užžadėjimai, užvardijlmai.
Blogas asmuo, galįs pakenkti žmogui ar gyvuliui, yra vadinamas raganius arba ragana, apkerėto jas, čerauninkas, nužiūrėto-jas, nuodininkas. Jis turi „blogas akis”: vien tik nuo jo pažiūrėjimo žmogus ar gyvulys gali susirgti, pradeda „džiūti”, žmogų sutraukia (suparaližuoja). Tokio žmogaus akys kenkią net Ir be jo piktos valios. Jie jau tokie apsigemą. Dažnai sakoma, kad raganiai tik užgimę jau turį dam-tis. Ypač pavojingas esąs „atžindis” arba „atžinda”. Tai žmogus, kurį motina nustojusi maitinti, bet po kelių dienų, pasigailėjusi verkiančio kūdikio, vėl davusi krūtį. Toks visada turįs „blogas akis”, kenkiąs, net ir nenorėdamas. Atrodo, kad tikėjimas „blogomis akimis” atsirado dėl kaikurių žmonių įgimto galėjimo hipnotizuoti kitus. Tikėjimas apie „blogas akis” yra randamas visur šioje žemėje tiek pirmykščių, tiek ir kultūringųjų tautų tarpe. Mansikka pastebėjo, kad mūsų B. šiuo tuo išsiskiria iš savo kaimynų tarpo: kaikurie yra pajėgūs hipnotizuoti, kiti yra energingi, stiprios valios, aštraus proto arba ypatingai jautrūs. Yra ir tikrų apgavikų, tačiau jų daugumas tiki savo žodžių ir ve'iksr mų paslaptinga galia.
Užeina monininkui tokia valanda, kad jis būtinai turi ką nors bloga padaryti, „užnuodyti”. Jei jis nenori žmonėms ar gyvuliams kenkti, tai turi nors kokį medį ar akmenį „apžavėti”. Jo „blogos akys” ypač pavojingos jauniems gyvuliams ir kūdikiams. Jei toks asmuo pasigrožės ir pagirs juos, tai jie pradės sirgti, džiūti ir mirs. Užtat seniau mažus gyvulius ir kūdikius labai slėpdavo nuo svetimų žmonių, nes negali žinoti, kas turi blogas akis. Pradėjus labai girti kūdikį, kad jis toks gražus ir sveikas ir kt., motina turi nusispjauti ir pasakyti: Fui, ką čia giri neginamą daiktą. Tada nebus pakenkta. Yra daug pasakojimų apie nužiūrėjimą.
Asmenys, apšauktieji turį „blogas akis”, arba vadinamieji „kalbamieji žmonės”, seniau turėdavo daug kentėti: visi jų vengdavo, nenorėdavo draugauti, nekviesdavo į svečius, nenorėdavo giminiuotis, būdavo