Bitė etnologijoje. B. ir medų žmogus bus labai seniai, jau nebeatsekamais laikais, pažinęs. Pats seniausias plėšiamajai bitininkystei duomuo yra Arana (prie Bicorp, Valencia apylinkėje, Ispanijoje) urvo piešinys, priskiriamas senojo akmens amžiaus vėlyvesniajam laikotarpiui (12.000—10.000 pr. K r.) . Taip pat ir kalbos duomenys liudija, jog B. ir medus buvo jau pažįstami indoeuropiečiams, neišsklidusiems iš protėvynės (plg. bitė, šen. vok. augštaičių bini ir b i a, airių bech<
- briko-,...; medųs, šen. si. ¡med,
šen. indų madhu-, šen. vok. augštaičių metu), nors pastoviai arba tausojamai bitininkystei duomenys jau gana vėlyvi (Hesiodas, VIII a. pr. Kr., P ythias iš Massilijos, IV a. pr. Kr.; M. Terentius Varra, apie 36 pr. Kr.).
Pirmykščiam žmogui B. kėlė nuostabą savo bendruomeniniu gyvenimo būdu ir veisimosi bei mirties paslaptimi. Todėl šen. Egipte ji tapo karališkosios giminės ženklu ir buvo ten dažnai vartojama drauge su gyvate; taip pat ji rasta Amenhotepo kape ir kaip karalienės papuošalas. Galbūt su ta pačia reikšme buvo susijusi auksinė B., rasta frankų karaliaus Childericho kape (viduramžių pradžioje). Daugeliui Europos tautų B. yra „šventas gyvulys” arba „šv. paukštelis” ; nesakoma, kad ji „dvesia, stimpa”, „ėda” ..., bet tik „miršta”, „valgo” ir t. t., taigi jos gyvenimas nusakomas tais pačiais žodžiais, kaip žmogaus, nes kitaip, nepagarbiai išsireiškus, pasakiusįjį ištiktų kokia nors nelaimė. Taip pat prie B. draudžiama artintis kaikuriomis ligomis sergant ir ’’žieduotai” moteriai. O neklaužadas sąlygojanti mirtis arba liga bei sunki liga. Daug kur manoma, kad bitės „kalbančios” , „giedančios” ir „pranašaujančios” žmonėms ateitį, k. a. mirtį, ligas, gaisrą ir kt. nelaimes, gerus ir menkus metus, derlių ir t. t. K rikščionybės įtakoje (pradėjus šventinti vaško žvakes, skiriant joms globėjais atskirus šventuosius ir pačias B. laiminant, o taip pat bažnytinėmis bausmėmis kovojant su bitynų plėšimu bei B. naikinimu) senasis B. „šventumas” buvo dar daugiau sustiprintas. Buvo sukurta daug naujų legendų ir įsitikinimų, pvz. B. kalbančios ir giedančios Kalėdų ir Velykų naktimis, jos pasiuvančios vaškinę taurę ostijai, kai šią piktas žmogus parsinešęs iš bažnyčios ir įdedąs jom s į avilį, jos atskiriančios taurius ir nusikaltusius žmones, puldamos tik visokius nusikaltėlius, pagaliau, jos puolančios net įvairius „nekrikštus” (žydus, mahometonis ...) ir pan.
Lietuvoje B. taip pat „šventas vabalėlis”, atsiradęs iš Adomo prakaito lašų, kai šis pirmą kartą išėjęs žemelės dirbti, arba iš Kristaus prakaito ir kraujo lašelių, nutiškusių nuo jo kaktos. Taip pat tikima, jog tik žmogui ir B. degant, pošvaistėje (danguje) pasirodąs raudonas kryžius, kai kitiems namų gyvuliams (šuniui, arkliui, karvei ir aviai) — vien paprastas stulpas. B. nusakančios žmogaus mirtį, padarydamos koriuose „karstą” , prieš didelį gaisrą ar kitas nelaimes paliekančios avilius ir išeinančios, o laimę atnešančios naujais spiečiais sodyboje ir t. t. B. sąlygoja bičiulių santykius, t. y. kiekvienas mažas bičiulių nesutikimas lemiąs joms mirtį ar net nelaimes nedorajam, o bitininko ir bičiulio mirtis joms pranešama kaip ir visiems kaimynams. Taip pat bičių medaus plėšikui, ypač jei dėl to jos badu išmirė, taikoma buvo mirties bausmė, vienus paprastai nudaigojant, o kitus nubaudžiant itin žiauriu būdu: apipjovus bambą, ji buvo prikalama prie išmirusio rastinio avilio, ir žmogus nuritinamas su aviliu pakalnėn.
Bitė vandeninė augštielninkas (Notonec- ta glauca), vandeninis vabalas, žuvų kenkėjas. ž. Blakės.
Bythinella, Paludinella, moliuskų (minkštakūnių) gentis (Gastropoda klasės) kūgelio pavidalo kriauklė 4—5 apvijomis, 1—3 mm augščio; gyvena Europos upių ir ežerų pakraščiuose.
Bythinia moliuskų (minkštakūnių) gentis, augštos susuktos kriauklės su dangteliu; akys čiuptuvėlių užpakalio išorinėje pusėje. Ligi 30 rūšių, gyvenančių Senojo Pasaulio gėluose vandenyse.
Bitinas, bitinėlis, senovės bitininkų ir šiaip žmonių vadinama bičių motinėlė, t. y. lytiškai subrendusi bičių patelė.
Bitynas bičių šeimų grupė, surinkta vienoje vietoje. Netoli B. dažnai būva išskirstyti pagalbiniai bitininkystės pastatai. B. gali būti ir kilnojami: bičių šeimos sezone pervežamos iš vienos vietos į kitą medunešiui arba kaikuriems augalams apvaisinti. B. nuo vėjų turi būti apsaugotas kalvomis, kauburiais, medžiais arba tam tikra tvora. Pramonės B. turi būti kiek toliau nuo didelių vandenų (500 m), kelių (20 m). Miškingoje apylinkėje viename B. galima laikyti
Bitynas lietuvio ūkininko sodyboje