politiškąja forma, skandavimas buvo bizantinis — dvylikos skiemenų tripėdis metras. Pirmasis grožinės literatūros veikalas buvo Kalisteno romanas Alexandria (III a.), turėjęs daugybę variantų. IV —VI a. buvo perdirbinėjamos Trojos karo legendos. Aleksandrijos poetas 'Nonas (IV a.) parašė dvi dideles epines poemas: Dioniso triumfą Indijoje ir poetišką komentarą Apokalipsei. Georgius Pisidas (VII a.) rašė poemas iš šventųjų gyvenimų, o Teodosius (X a.) apdainavo Nikiforo Fokijaus žygius ir darbus. Lyrikų žymesnieji buvo Teodoras Prodromas (Rodante kai Dosikles), Niketa Euganianas (Drusilla kai Charikles), Konstantinas Manasses (Aristander kai Galithea) ir Eumacijus Makrembolita (Hysmine kai Hysminias). X a. išleista epigramų antologija (Anthologia Palatina). Dramų žymiausioji buvo nežinomo autoriaus parašytoji Kristaus kančios (Christos Paschon), XII a. sudurstyta iš Eschilo, Sofoklo,, Euripido ir Likofrono raštų. Prozoje minėtinas XI a. Mykolo Adreapulo romanas Septynių protingųjų mokytojų knyga (Syntipas Philosophus), indų to paties vardo novele sekant. XII a. plačiai buvo skaitomas Simeono Seto romanas Stefanites kai Iknelates, parašytas pagal indų romaną Hitopadera.
Bizantijos liturgija, kuriai Bizantija davė savo žymę ir specifinį charakterį. Ji kilo iš Antiochijos apeigų, kurios, pereidamos per M. Aziją prie Bosforo, rado palankią dirvą vystytis. Kai Konstantinopolis tapo Rytų imperijos sostine, o Chalcedono susirinkimas (451) jį pripažino patriarchatu, tai čia dėl gausaus klero liturginėje srityje formavosi ypatingos apeigos, buvo sukurtas liturginis kalendorius ir nustatytos šventės. Tai B. L . išsivystymo laikotarpis (VIII-XII a.).
B. L. kalbos. Bizantijos imperijoje dominavo liturgijoje graikų kalba. Kad tikintieji galėtų aktyviai dalyvauti liturginėse pamaldose, kitose imperijos provincijose maldos imta versti vietos suprantamomis kalbomis: a) Graikų kalba buvo oficialioji liturginė kalba visose imperijos vietose, kur tik buvo išsibarstę graikai: Egipte, Sirijoje, Palestinoje; b) Armėnų. Liturginės knygos iš graikų buvo išverstos armėniškai apie V a.; c) Sirų ir Arabų k. Kai Bizantija 969 atsiėmė iš Arabų Antiochiją ir Siriją (kurias valdė iki 1048), tų kraštų bažnytinė hierarchija ir tikintieji buvo pasidalinę į dvi šakas: monofizitus ir melchitus. B. įtaka įsiliejo ir į jų apeigas. Graikų liturginės knygos buvo verčiamos į sirų, o kai ši nyko iš kasdieninio vartojimo, ją pakeitė arabų kalba, ši pasidarė oficialioji liturginė kalba; d)Slavų kalba, vartojama bulgarų, jugoslavų, ukrainiečių ir rusų. Bizantijos liturginės knygos X a. buvo verčiamos į slavų k., kuria kalbėjo didžiuma tų tautų. Ji yra išlikusi iki šiandien paleoslavinės kalbos vardu; e) Gruzinų k. Gruzija priėmė krikščionybę V a. iš Antiochijos misionorių. Kai pateko į Konstantinopolio patriarcho valdžią, perėmė ir graikų liturgiją. Ato kalno vienuoliai X—XI a. liturginius tekstus išsivertė į savo kalbą. Tačiau Rusijai nukariavus Gruziją, buvo stengiamasi ir litu rgijoje priimti slavų kalbą; f) Rumunų kalba. Nors į Dakiją krikščionybę atnešė Vakarų misionoriai, bet, kai VII a. Valakija ir Moldavija buvo bulgarų užimtos, ten įvesta sava liturgija su slavų kalba. N uo XVI a. dominavo Konstantinopolis ir graikų kalba. Tik XVIII a. liturginės knygos buvo išverstos į rumunų k. g) Vengrų k. Kai Užkarpačio ukrainiečiai pateko vengrų valdžion, jie pasisavino vengrų k. ir savo liturgijoje. XVIII —XIX a. vengrų k. buvo verčiamos ir spausdinamos liturginės knygos; h) Kitos kalbos. Rusijos misionorių sąjunga Kazanėje buvo įsteigusi komitetą, vertusį liturgines knygas įvairiomis kalbomis, o jas vartojo misionoriai: albanų, totorių, indų, japonų ir kt.
Apeigos, a) Romos Liturgija — romėniškosios mišios arba šv. Petro Liturgija. Ji randama graikiškų, gruziniškų ir slavų k. vertimuose; b) Šv. Grigaliaus D. Liturgija — lot. mišių vertimas graikų k. su kažkuriomis B. L. priemaišomis. Jos laikosi armėnai katalikai. B. L. pirmoje vietoje reikia pažymėti jos konservatizmą. Dėl šio pastovumo liturginės maldos tikintiesiems nuo pat pradžios buvo dogmatinio, asketinio ir moralinio mokslo išraiška. B. L . bažnyčioje visi dalyviai meldžiasi su kunigu. Diakonas išreiškia maldavimų objektą, tikintieji (jų vietoje lektorius ar kantorius) atsako į kiekvieną diadono kviečiamąją maldą. Kunigas sanktuariume tikinčiųjų maldas reziumuoja, balsu giedodamas ir užbaigdamas švč. Trejybės pagarbinimu. Oficialios pamaldos Liturgija (Mišios), Mišparai ir Aušrinė atliekamos bažnyčioje su smilkalais. Kitos kanoniškos valandos celebruojamos be iškilmių. Sakramentų administravimas B. L. visuomet atliekamas iškilmingai. B. L . apeigų knygos (Eukologija) yra palaiminimų ir maldų rinkinys visiems dvasiniams ir žeminiams tikinčiųjų reikalams. B. L. pamaldos vyksta gausiems dvasininkams kartu celebruojant: vyskupams, kunigams, diakonams ir žemesniems tarnams. Išoriniame kulte B. L. reikia pažymėti didelis paveikslų (ikonų) garbinimas, nusilenkimai iki žemės, patepimai lempų aliejumi, palaimintosios duonos valgymas ir kt. B. L . laikosi viso pasaulio 135.164.000 ortodoksų ir 7.033.385 katalikai.
- L . Allatins De libris et rebus ecclesiasticis graecorum 1646; J. G . King The Rites and Ceremonies of the Church in Russia 1772; A. Fortescue The Ortodox Eastern Church 1916; C. G atti-C .Korolevskij I Riti e le Chiese Orientali 1942; J. M . H a u s s e n s Institutiones liturgicae de ritibus orientalibus 1930.