lutinai nusistoja Komnenų laikais. Iš centrinio nefo skliautų, remiančių bokštą, sunkumas perkeliamas į sienas. Tai palengvina centrinių stulpų vaidmenį, o jų dalį paverčia kolonomis. Techninio būtinumo paskirstyti skliautai daro taisyklingą kryžių. Iš lauko pusės jie baigiami frontonais, kurie XII a. gauna kreivą profilį. Augštas bokštas remiasi į grakštų būgną. Visas pastato siluetas lengvėja: užuot statę kubą, stato lengvą piramidę. Papildomieji bokštai atsiranda nartikuose (narthex) ir šoniniuose ne-fuose. Visos pastato dalys galutinai suderintos. Tai klasiškas originalus tipas. Greta oficialiosios architektūrinės mokyklos išrieda graikų mokykla. Ji atsiranda Graikijoje, Makedonijoje, Krite, Kipre. Ji siejama su rytietiškomis tradicijomis. Jos formos įvairios: trijų nefų skliautais dengta bazilika (Serrese, Kastorijoje), trijų nefų vienu bendru stogu dengta bazilika (Skyros), bonių bazilika (Kipre, Krite); kryžminis tipas įvairuoja stiprioje armėnų įtakoje. Bizantijos architektūros dvilypumas nenyksta net ir jos klasikiniame amžiuje. Paleologų amžius jungia abi kryptis. Oficialus kryžminis planas derinamas su daugiau sudėtingais rytietiškaisiais pastatais (Trapezunte, Mistroje) ir sudaromas taip pat specialus abatinis pastato tipas (Ato kalne). Kryžminio plano tipas papildomas trimis skliautoutomis absidomis. Itin išsiplėtoja nartikas.
Skulptūra. Bizantiška skulptūra pradžioje išlaiko heleninį pobūdį. Ligi VII a. pabaigos imperatoriai statydinosi didingas statulas iš marmoro arba iš bronzos. Ant kaikurių kapitelių ir net ant kolonų atsiranda žmogaus figūros. Bet bendroji jų konstrukcija palyginti silpna. Vaizduojamasis reljefas labiausiai vystosi mažesniuose paminkluose ir auksakalių mene, mažuose diptichuose, dramblio kaulo ir metalo darbuose. Greta heleninių vaizdų čia atsiranda senovės rytietinių motyvų. Maksimiliono grabas Ravennoje papuoštas azijiniais ornamentais ir simetriškais gyvuliais ir beveik klasikinėmis figūromis. Du formų pasauliai pasitaiko viename paminkle ir vienas su kitu kovoja. Senovės rytai pamažu nugali klasikinę Romą. Reljefas lieka sche-miškesnis ir paprastesnis. Formos siaurėja ir lieka geometriškos. Skulptūra pasidaro plokščia. 'Statula išnyksta. Ikonoklastų gadynėje stiprėja arabų įtaka. Makedonie-čiams ir Komnenams atgimstant, atgyja ir plastika. Bet ji netenka savo monumentalumo ir vystosi su ikonų menu ir miniatiūra. Architektūrinis ornamentas taip pat lieka nepriklausomas nuo pastato. Tai sudėtingas geometriškas piešinys, pinamas kaip dekoracinis audinys. Reljefas žaidžia grafiškųjų juodų šešėlių ir ryškiai apšviestųjų paviršių kontrastais. Tuo būdu pataikomas rylietinis principas. Gilūs, pilni šešėlių įdubimai dažnai užpildomi tamsia mastika, sukuriant tikrą mozaiką, ir reljefas savo prasmės galutinai nebetenka. Skulptorius jieško ne plastikos, bet grynai tapybinių formų.
Tapyba. Monumentinė tapyba vartoja dvi technikas: mozaiką ir freską. Primuti-nė labiausiai pasitaiko oficialiuose paminkluose, antroji — abatijose ir vietos liaudies mene. Ne architektūrai vartojama tapyba plinta miniatiūrose, kurios yra svarbaus vaidmens monumentaliųjų dekoracijų formacijoje, ikonose ir emalyje. Pagrindinis B. M. dualizmas tapyboje griežto pobūdžio pasidarė jau VI a. Aleksandrizmas duoda jam savo klasikinį turinį, naują ekspresionistinę kryptį ir teologinį simbolizmą; Antiochi-ja, Sirija ir Palestina teikia istorines ir dramines kompozicijas, senovės Rytai — procesinį ritmą. Visi šie pradai įvairiai derinami, įvairius stilius bekuriant. Nuo IX a. pabaigos B. tapyba pergyvena naują heleninį renesansą. Oficialės formos įvairėja antikiniais vaizdais, scheminiai piešiniai gauna naujo ekspresionizmo, griežti religiniai dėsniai sukuria tektonines kompozicijas, ir visa tai turi tam tikro intelektinio šaltumo. Vidinis meno sudėtingumas parengia naują pagrindinio dualizmo paaštrėjimą Paleologų laikotarpyje. Viena, toliau nyksta antikinis oficialaus atgimimo plėtojimas, įgau-nąs pilnesnių formų; antra, vienuolių ir liaudies menas daugiau turi stiprių dramatinių vaizdų ir gyvesnių formų dvelkimo. Abi srovės susipina ir išsiskiria įvairiais būdais, sukurdamos ištisą eilę naujų mokyklų. Konstantinopolio Kachrie-džamio puošime kompozicija kuriama antikinio teatro scenos principu. Įvairios tendencijos plinta ir už Bizantijos ribų (Ato kalne,
Mozaika šv. Morkaus katedroje Venecijoje