Trapezunte, Makedonijoje, Serbijoje). Beveik visi jie sujungti Mistros tapyboje, čia atgimsta Komnenų tradicijos, dramatizmas ir tapybiškumas. Kapadokijoje atsiranda naujų veikiančių asmenų perpildytų ir nepabaigiamu ritmu atgaivinamų scenų. Kai-kurių archeologų manymu, Mistroje reikią jieškoti šaltinio dviejų didelių Bizantijos mokyklų, nuo XV a. skiriančių ortodoksinį meną į dvi grupes: Makedonijos ir Krito mokyklas. Pirmoji (Nagoricino, Gračanica, Marko — Serbijoje, Naugardas Rusijoje) pasižymi nebaigiamais frizais ir grandiozinėmis kompozicijomis. Antroji (Teofano Kritiečio tapyba Naugarde, Rublevo tapyba Maskvoje) kuria scenas iš atskirų paveikslų serijų. Abi mokyklos dirbo XVI a. lygiagrečiai Ato kalne. B. tapyba XVI a. galutinai nusistato formas ir sustingsta. Menas virsta industrija. Ikonografija ir kompozicija ilgai vartoja vis tas pačias beasmenes visam laikui fiksuotas kodekso formas. Brėhier L’art Byzantin 1924; G. Miller Monumente Byzantins de Mistra 1910.
Bizantijos muzika. B. M. tai tik jos bažnytinė muzika, nes apie pasaulinę B. viduramžio muziką, be keleto imperatoriaus ceremonialo aklamacijų, nieko nėra žinoma. Bažnytinės B. M. pažinimas apsunkintas tuo, kad B. M. ženklai (neumos) ir iki šiol dar nėra patenkinamai išskaityti. B. bažnytinė muzika, kaip ir Romos, pradžioje plėtojosi rytietiškomis, iš dalies žydiškomis tradicijomis, tik B. žymesnės heleninės įtakos (ne tiek sugraikintų miestų, kiek jų apylinkių — M. Azijos tautų liaudies dainos). Iki IX a. muziko ir peoto vardas sutapo (melodai). Jau anksti atsirado klasikams nežinoma strofinė poezija, kur kiekvienas posmas buvo giedamas ta pačia melodija. Buvo eiliuojama ne pagal skiemenų ilgį, bet pagal akcentą ir skiemenų skaičių. Svarbiausios poetinės formos — troparion ir kontakion, o nuo VIII a. kanonas. Bažnytinis giedojimas buvo trijų rūšių: 1) iškilmingas evangelijos skaitymas (Ekphone-sis), 2) himnai ir pakaitiniai giedojimai,
3) aklamacijos. Himnai buvo svarbiausia bažnytinės poezijos dalis: jų plėtotėje matome du periodus: VI—X a. (autoriai Romanas ir Sergius, apie VI—VII a.) ir X— XVI a. Kanono išradėjas esąs Kretos arkivyskupas Andrėjas. Kiti žymūs kanonistai: Jonas iš Damasko ir Kosmas iš Jeruzalės. IX—X a. muziko ir poeto profesija atsiskiria. Naujos poezijos giedamos jau esamomis melodijomis. To laiko poetai vadinami himnografais. Apie XI a. liturgijai nusistovėjus, naujų himnų beveik nebekuriama. Bet pati muzika ir toliau vystosi. Melodijos dailinamos fioritūromis. Imama skirti paprastas giedojimas ir koloratūrinis, čia reiškiasi arabiškos įtakos. Apie XV a. kūryba ima galutinai gesti.
Svarbiausios knygos, kur randame bažnytinės poezijos, yra: 1) Friedion: pamaldų knyga, Velykoms pasiruošiant; 2) Peute kostarion nuo Velykų iki Sekminių; 3) Ok-toechos nuo Sekminių iki Muitininko ir Fa-rizėjaus sekmadienio; 4) Parakletike, praplatintos Oktoechos; 5) Menaios — šventųjų gyvenimo 12 temų.
- Wellesz Byzantische Musik 1927; S. H. Hatherley A treatise on Byzantine Music 1898.
Bizantijos teisė, teisės normų sistema Bizantijoje, išriedėjusį iš Romos teisės, ją taikant Rytų imperijos reikalams ir tenykščiams papročiams. B. T. raidoje skiriami keli laikotarpiai. Pirmasis laikotarpis Romos teisės viešpatavimas. Greta klasikinės Romos teisės leidžiami pirmųjų krikščionių imperatorių įstatymai. Teodosijus II (408 -450) leidžia Codex Theodosiannus, kuriame surinko visus įstatymus, pradedant nuo Konstantino Didžiojo. Kodekso išleidimas suardė vienumą tarp teisės šaltinių Rytų ir Vakarų imperijos dalyse. Paskui eina Jus-tiniono (527—565) kodifikacijos darbai. Išleista trijų dalių Corpus juris civilis: institucijos, pandektai (digestai) ir kodeksas. Po to leidžiama novelių (535—565). Tuo pat laiku sudaromi bažnyčios įstatymų rinkiniai (nomokanonai). Antrasis B. T. tarpas trunka nuo Justiniono mirties ligi im-
Dievo Motinos paveikslas Vilniaus katedroje (Bizantijos imperatoriaus M. Paleologo dovana Vytautui Didžiajam)